- Pastaruoju metu vis dažniau girdžiu sakant, kad dėl Rusijos - Ukrainos konflikto mūsų verslas yra išsigandęs, todėl peržiūri tam tikras savo įmonių biudžetų eilutes, persvarsto anksčiau suplanuotas investicijas. Ar jūs taip pat pastebite tokias nuotaikas?
- Paskutinį ketvirtį amžiaus rizika Lietuvai dėl Rusijos išliko nepakitusi. Tiesiog dabar atėjo laikas, kai su kaupu pasitvirtino nuo 1990 metų žinomos tiesos: Rusija yra didžiausia grėsmė mūsų Nepriklausomybei ir valstybingumui. O tai, kad verslas dabar išsigando, mane stebina, bet tai kartu ir rodo, kad jie apie tai nebuvo susimąstę.
Kita vertus, iki įvykių Ukrainoje daug ir dažnai kalbėti apie galimą Rusijos grėsmę buvo laikoma paranoja. Taigi, vieniems žmonėms yra svarbi Lietuvos Nepriklausomybė, nes jiems tai yra vertybė, o kitiems vertybė yra prabangus automobilis arba prestižinis būstas.
- Dėl vertybių. Buvau labai nustebusi, kai ne vienas verslininkas man sakė, kad garsųjį Viliaus Kaikario pasisakymą per televiziją jie suprato kaip nepasitenkinimo valdžia išraišką. Kiti nepatenkinti, kad dėl jos neveiklumo „Gazprom“ tenka permokėti už dujas. Kaip manote, ar Rusijos - Ukrainos konflikto fone žmonės skiria pavojų valstybei nuo galimo pavojaus jų verslui, prekių eksportui ar pelno maržai?
- Mūsų valstybė ir jos valdžios mechanizmas nėra tobulas. Mūsų Nepriklausomybė yra dar labai jaunutė, tačiau per trumpą laiką mes daug pasiekėme – esame daugmaž normali ES valstybė.
Taip, Lietuva per brangiai moka „Gazprom“, tačiau buvęs Vokietijos kancleris, socialdemokratas Gerhardas Schroederis su visa savo komanda dirba „Gazprom“. Lietuvoje tai atrodytų skandalinga ir nesuprantama – visai pagrįstai. Aš dirbu britų kompanijoje ir teikiu paslaugas tik Lietuvoje.
Puikiai suprantu, kad jeigu verslui bus blogai, tai jis ir mano vadovaujamai kompanijai mažiau mokės už paslaugas, todėl tai atsilieps ir man. Tačiau man svarbesnės yra vertybės ir saugumas, nes jis yra aukščiau už norą pavalgyti. Todėl būtina suprasti nuo ko gynėmės ir dėl ko kovojome 1990-ais ir vėliau, dėl ko kovojo mūsų tėvai ir seneliai 1918 metais.
Kita vertus, į įvykius Ukrainoje pirmiausiai sureagavo mūsų žiniasklaida, visuomenė ir prezidentė. Mano nuomone, valstybės vadovė buvo vienintelė valdžios atstovė, kuri iš karto sureagavo ir pasielgė taip, kaip turi elgtis vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Kiti valdžios vyrai ir moterys, tarp jų – krašto apsaugos ministras – aiškino, kad galime miegoti ramiai, o didinti krašto apsaugos biudžeto nereikia. Todėl vienas svarbiausių klausimų yra toks: ar mes norime būti laisva, nepriklausoma demokratinė valstybė, kuri atstovauja Vakarų Europos kultūrai, ar esame nelabai aiškūs – nei ten, nei ten?
Nereikia pamiršti, kad būsimi konfliktai vyks ne tarp šalių, o tarp civilizacijų. Rusija, beje, yra išskiriama kaip atskira civilizacija. Todėl dabar reikia kelti esminį vertybinį klausimą – kurioje pusėje esi tu? Šioje ar anoje, nes per vidurį likti negali. Todėl tie, kurie dabar svarsto, ką gali maža Lietuva, kalba nesąmones, nes esi tik šioje arba kitoje pusėje. Tu atstovauji vienai arba kitai civilizacijai. Aš nenoriu atstovauti tai civilizacijai, kuri yra kitoje pusėje, nenoriu joje būti. Sutinku, kad Lietuva nėra tobula, bet net ir tokia ji man yra žymiai artimesnė nei ta kita šalis už sienos. Todėl aš pasistengsiu padaryti viską, kad mes galėtume apsiginti nuo nedraugiškų mums valstybių.
- Ar Rusijos - Ukrainos konfliktas padėjo visuomenei suprasti, kad Rusijos grėsmė Lietuvai yra reali, todėl su šia problema rimtai turime dirbti visuose frontuose, taip pat ir savo informaciniame lauke?
- Kai pripažįstame, kad problema yra, pirmiausiai turime ją identifikuoti. Tuomet – nustatyti jos požymius ir sudėlioti planą, kaip ją pašalinti. Manau, kad dabar esame teisingame kelyje. Šiandien niekas jau nebesako, kad iš Rusijos kylanti grėsmė yra tik kažkieno paranoja. Dabar daug žmonių Seime, žiniasklaidoje, visuomenėje aktyviai kalba apie grėsmes ir visi kažką daro.
Anksčiau visi beveik vienbalsiai kalbėjo, kad bijoti nėra ko, todėl nuogąstauju, jog dabar galime atsidurti kitoje švytuoklės pusėje - kai bet kokį rusišką užrašą imsime laikyti grėsme valstybės saugumui. Tai būtų blogai, nes visur turi būti balansas. Mums reikia daug nuveikti, nes neturime tinkamos įstatyminės bazės ir kitų svarbių dalykų.
Džiugu, kad šiandien jau pripažįstame, kad problema yra. Valstybei jos sprendimas turi tapti prioritetu. Pavyzdžiui, komercinių televizijų darbuotojai pasakoja, kad rusiški televizijos produktai kainuoja 7 - 9 kartus pigiau nei vakarietiški. Todėl tai turėtų būti ir mūsų strateginių partnerių – ES ir NATO – rūpestis. Jie turėtų mums padėti ne tik dėl televizijų programų, bet ir daugelyje kitų sričių, pavyzdžiui, sporte. Šioje srityje mus sąmoningai traukia į rusišką erdvę. Tai – krepšinis, ledo ritulys, futbolas. O kodėl mes su ledo rituliu negalėtume kažko kartu nuveikti su suomiais arba švedais?
Daug metų trimituojame, kad per svarbias valstybės šventes mums siūlo klausytis „Liube“, Olego Gazmanovo ir kitų Rusijos atlikėjų dainų. Todėl privalome turėti ilgalaikę strategiją ir sistemingai dirbti. Reikia išsiugdyti tokį Lietuvos pilietį, kuris galėtų žiūrėti bet ką ir sugebėtų tai kritiškai vertinti. Dabar dar nemažai žmonių yra įsitikinę, kad nuolat per komercinius kanalus sukama rusiška produkcija jų neveikia. Bet kai jie kalba, tai iš penkių žodžių trys yra rusiški.
Lietuvoje gyvenantys lenkai taip pat skaito rusiškus laikraščius ir žiūri naujienų laidą „Vremia“. Todėl, kai mūsų vaikai keiksis angliškai ir kalbėdami vartos anglicizmus, tada galėsime sakyti, kad rusiška produkcija mūsų neveikia. Visų pirma, tai yra valstybės darbas, nes visuomeninių iniciatyvų čia nepakaks. Patriotizmo ir tautiškumo reikia mokyti, nes dabar pasigirsta kalbų, kad jeigu Lietuvai iškils problemų su Rusija, tai, kol viskas susitvarkys, gal geriau išvykti ir pagyventi, pavyzdžiui, Ispanijoje.
- Būdami valdžioje konservatoriai nuolat kalbėjo apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę, tačiau tuo pat metu jie sakė, kad Lietuva yra ES narė, todėl ir su „Gazprom“ reikia kalbėtis Briuselyje, ir kartu su kitais ES pareigūnais. Galbūt todėl dabar kai kurie verslininkai ir kelia klausimą, kodėl Rusijos - Ukrainos konfliktp fone Lietuva gana aktyviai veikia savarankiškai, o ne ES kontekste?
- Kai kalbame apie mūsų Nepriklausomybę, tai valstybę reikėtų labai aiškiai atskirti nuo valdžios. Valdžia yra grupė žmonių, kurie dirba tam tikrose struktūrose, o valstybė esame mes – visi čia gyvenantys žmonės, mūsų kalba, kultūra ir istorija. Ir būtent už tai verta kovoti. Valdžia, suprantama, padaro nesąmonių ir tai nėra tik Lietuvos problema – tokia valdžia yra beveik visur.
- Šiuo metu finansiškai paremti krašto apsaugą gali tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Ar, jūsų nuomone, verslas ir gyventojai turėtų tai daryti, ar iš to būtų realios naudos Lietuvos kariuomenei?
- Tai – sudėtingas klausimas. Lietuva yra ES narė, kuri dar gauna ir jos paramą, todėl ji pati turėtų pasirūpinti būtinu minimaliu krašto apsaugos finansvimu. Be abejo, kiekvieno piliečio pareiga – prisidėti prie krašto gynybos. Tačiau, jeigu žmogus valstybei sumoka mokesčius, kurių dalis tenka krašto apsaugos biudžetui, o valstybės aukščiausi pareigūnai nemato reikalo skirti 2% BVP krašto apsaugai, tai kodėl žmogus turėtų prisidėti pinigais?
Kodėl pensininkas, mokytojas ar studentas turėti kažkam skirti dalį savo pinigų, kai už juos žymiai turtingesnė valstybė neužtikrina pažadėto 2 proc. BVP finansavimo? Kai kalbame apie 2 proc. gyventojų pajamų, kuriuos galime aukoti, tai yra daug organizacijų, kurios irgi nori šios paramos. Ir joms galbūt labiau reikia nei kariuomenei, nes jų valdžios rankos nepasieks dar labai ilgai.
Jeigu Lietuvoje, kaip Ukrainoje, formuotųsi nacionalinė gvardija, o biudžetas būtų išvogtas, tai remti finansiškai būtų kiekvieno mūsų pareiga. Preliminariais skaičiavimais, šiandien maždaug 5 mlrd. Lt valstybės biudžeto išleidžiami per kaminą. Todėl manau, kad lėšų krašto apsaugai valstybė turi, o savo įsipareigojimą skirti žadėtus 2 proc. BVP turi vykdyti.
Dabar tam trūksta daugiau nei 1 mlrd. Lt, o nereikalingų laivų, kurie yra nekoviniai vienetai, prisipirkome už daugiau nei 200 mln. Lt. Jeigu verslui būtų pasiūlyta tiesiogiai finansuoti kovinius vienetus, tai, manau, būtų ir prasmės, ir noro. Dabar siūloma mesti į bendrą katilą, kuriame esančius pinigus skirsto Krašto apsaugos ministerijos biurokratai. Aš jais nepasitikiu.
- Krašto pasaugos tema dabar tapo labai populiari. Viskas vyksta panašiai kaip krepšinyje: trys milijonai ir visi žino, kaip reikia žaisti. Ką turėtume nuveikti, kad galėtume miegoti ramiai?
- Dabar Lietuva turi puikią progą nuveikti daug darbų. Reikia suformuoti adekvačią gynybos strategiją, pasirengti simetriniam karui, apsirūpinti reikiama ginkluote - nebūtina kiekvienu atveju rengti viešųjų pirkimų, kai priešas kvėpuoja į pakaušį.
Dar reikia parengti mobilizacijos planus, nuspręsti, kaip galima būtų panaudoti rezervą, aptarti galimą sąveiką su NATO ir galų gale išspręsti klausimą dėl NATO karinių bazių dislokavimo. Visa tai yra prevenciniai veiksmai, kuriuos būtina atlikti. Kuo daugiau mažų užkardų pastatysime, tuo būsime stipresni, o priešai visada gerai pagalvos, ar su tokiais verta veltis į atvirus ar kitokius karinius veiksmus.
