Ne tik Armėnijoje, bet ir visose pasaulio šalyse, kur įsikūrę šios tautos atstovai, kasmet prisimenamos genocido aukos. Klaipėdoje susitelkusi armėnų bendruomenė „Van“ – ne išimtis. Visuotinio tautos gedulo dieną armėnai, kad ir kur juos būtų nubloškęs likimas, meldžiasi braukdami ašaras nuo širdį veriančios tautos genijaus kompozitoriaus Komitaso muzikos – jis liko gyvas, bet išprotėjo nuo patirtų baisybių.
Komitaso muzika užliejo ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčios skliautus. Šv. mišias aukojęs brolis Benediktas, priminęs susirinkusiems armėnų tragediją, apgailestavo, jog karų, ętninių konfliktų keliamos agresijos bangos vėl plaka pasaulį: „Šiurpios žudynės Ruandoje, įvykiai Sirijoje, įsiplieskusi broliškų slavų tautų nesantaika Ukrainoje verčia manyti, kad žmonija niekaip nepasimoko iš klaidų“.
„Nerasi genocido vienaip ar kitai nepaliestų armėnų – bene seniausių pasaulyje katalikų. Lietuvoje dar neturime savo maldos namų, todėl dėkojame broliams pranciškonams už ištiestą pagalbos ranką, už dėmesį ir galimybę puikioje koplyčioje drauge su kitais katalikais pasimelsti už mūsų tautos kankinius“, – pirmuoju tokiu ekumeninės dvasios renginiu džiaugėsi Klaipėdos viešbučio „Ararat“ savininkas Garnikas Kazarianas, kurio senelis irgi tapo armėnų genocido auka.
Kitąmet Armėnija minės tautos genocido 100-ąsias metines. Šia datai rengiasi ir Klaipėdos armėnų bendruomenė. Ta proga sumanyta Skulptūrų parke pastatyti chačkarą – iš akmens išskobtą paminklinį monolitą su kryžiumi. Tokie krikščionybės simboliai – išskirtiniai, būdingi tik armėnų tautos kultūrai.
„Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas pritarė mūsų iniciatyvai – pustrečio metro aukščio chačkaras bus atgabentas iš Armėnijos ir pastatytas Skulptūrų parke. Vieta dar tikslinama“, – kalbėjo kitas veiklus uostamiesčio armėnų bendruomenės „Van“ narys, medikas Albertas Albertianas.
Osmanų imperijos provincijose XX amžiaus pradžioje Turkijos valdžios surengtas visuotinis armėnų tautos genocidas – pirmosios pasaulyje organizuotos, politikų oficialiai palaimintos žmonių žudynės. Armėnai buvo masiškai naikinami, tremiami iš gimtųjų vietų ideologijos sumetimais – tik dėl savo tautybės ir tikėjimo.
Turkijoje į valdžią atėjus radikalų partijai „Ittihad ve Terakki“ („Vienybė ir pažanga“), 1915 metų balandžio 24-ąją Konstantinopolyje prasidėjo armėnų skerdynės – užsimota išnaikinti arba asimiliuoti visas imperijos tautines mažumas. Panturanizmo ideologų svajones ant žmonių kaulų sukurti vienatautę valstybę nuo Bosforo iki Vidurinės Azijos atspindėjo šūkis „Turkija – tik turkams“.
Pasinaudoję Pirmojo pasaulinio karo suirute jaunaturkiai siautėjo etninėse armėnų žemėse – Vakarų Armėnijoje. Represijos, į kurias turkams pavyko įtraukti kurdus, persikėlė į Kilikiją, Trakiją, kitas vietoves, kuriose nuo seno gyventa armėnų. Dingo jų miestai, bažnyčios ir vienuolynai buvo paversti mečetėmis, sandėliais arba gyvulių tvartais, išgrobstyta vietinių gyventojų žemė, kolonistai pasiglemžė jų įmonės, nekilnojamąjį turtą, net bankuose paliktus indėlius.
Daugiau kaip milijonas armėnų išvaryta į Sirijos ir Mesopotamijos dykumas. Pasirengti kelionei buvo leidžiama vos per kelias valandas. Nuo vilkstinių atskirtus vyrus turkų žandarai šaudydavo, kapojo galvas, badydavo durtuvais, ketvirčiavo, pavargusius surištomis rankomis mesdavo nuo uolų.
Botagais čaižomos nėsčios moterys ištisomis savaitėmis nešdavo savo mirusius vaikus – tikėjosi, kad varovai leis juos palaidoti. Užfiksuota kraupių vaizdų - dar gyvi kūdikiai žysdavo kelyje iš bado mirusių motinų krūtis. Iškankinti tremtiniai išprotėdavo, kai kurie patys nusižudydavo.
Mirusių armėnų kūnus pakelėse draskė maitvanagiai ir sulaukėję šunys. Turkams išžudžius apie pusantro milijono žmonių, Vakarų Armėnijoje su šaknimis buvo išrauta tris tūkstantmečius čia klestėjusi unikali kultūra. Sunaikinta daugybė tenykštės civilizacijos įrodymų – bibliotekų su šventraščiais, ankstyvosios krikščionybės šedevrams priskiriamų maldos namų. Armėnijos Apaštališkoji bažnyčia neteko daugiau 4000 dvasininkų.
Pridėjus visus pabėgėlius ir tuos gyventojus, kurie gelbėdami savo ir vaikų gyvybę nusprendė priimti islamą, o taip pat ir kemalistų judėjimo lyderio Mustafos Kemalio (Atatiurko) šalininkų aukas, Armėnijos žemė smarkiai nukraujavo.
Genocidą tyrinėjančių istorikų teigimu, armėnų tauta per visą turkų radikalų užkurto etninio valymo ir persekiojimo laikotarpį (1894-1922) iš viso galėjo netekti apie pustrečio milijono žmonių.
