Turbūt esate pastebėję, kad kai kurios mažų šunelių šeimininkės save įvardija jų mamomis, o savo vyrą – augintinio tėveliu? Ir jų nei kiek netrikdo šone sumišę žmonės ar besijuokiantys balsai. Dvi mano draugės turi šunis. Viena – gražuolė haskė, greičiausiai dėl savo veislės ir mano draugės manierų niekaip nepritampa būti vaiku, sunkiai leidžiasi auklėjama.
Šeimininkė perka šuniui skanėstų, bet išeidama į darbą palieka jį narve, nes aštriadantė gražuolė baigia sugraužti visus namus.
Antroji draugė to nesuprastų. Ji turi savo šunelį ir yra tikra jo mamytė. Šis augintinis turi ir savo tėvelį, kuris vis dar nejaukiai priima naująjį vaidmenį. Tarsi bando atrasti ryšį su savo vaiku, bet vis pagalvoja, kad kažkas čia ne taip.
Kaip ir pridera, mano draugė su savo augintiniu bendrauja vartodama daug mažybinių žodžių: „ateik pas mamytę“, „ar žinai, kad reikia klausyti savo mamytės?“, „mamytė tau sakė neimti“.
Vos kelių mėnesių šuneliui daug kas draudžiama. Ant žolytės lipti negalima, o nuo žemės valgo tik „laukiniai šunys“.
Taigi akivaizdu, kad būti šuns mamyte, o juo labiau paklusniu tos mamytės „vaiku“ – nėra lengva. Įsigijus šunį visą šeimą užgriūna atsakomybė, o jei tas šuo yra Jorkšyro terjeras ar kitas mažo ūgio padarėlis, atsakomybė padvigubėja. Šunelio mamytė tuo pasirūpina.
Vos tik naujasis augintinis padeda savo grakščią pėdutę naujuose namuose, prasideda neramios dienos. Pirmiausia naujam vaikui reikia išrinkti vardą. Naujoji jorkšyriuko ar kito mielo šuniuko mamytė tai daro skrupulingai.
Belutė, Ešlė, Barbė, Versačė – tai tik keletas rekomenduotinų pavyzdžių, kaip derėtų pavadinti savo augintinę, kad ji pritaptų prie draugių.
Kaspinėliai, papildukai - tai būtina. Aišku dar kelios procedūros, kurios užtikrins kailio blizgesį. Tam ne juokais reikia nemažai laiko.
Negalvokite, kad jorkšyriukės mamytė tik sėdi namuose ir rūpinasi savo naująja atžala. Ji turi kitų pareigų. Be to, o kur gyvenime lieka vietos ir mūsų, žmonių, norams?
Todėl kaip ir kiekviena šiuolaikinė moteris reikalauja iš savo vyro pagalbos. Yra vaikas, reikia juo rūpintis abiems.
Nors ir niurzgėdami į šį procesą įsijungia ir jorkšyriukių tėtukai. Aišku, jie ne tokie supratingi, kaip jų mamytės. Nepastebi, kada Ešlei ar Belutei skauda pilvuką.
Jie ne visada jautrūs. Šuneliui privėmus ant grindų sugeba tik išvalyti ir nepagalvoja – gal Belutė ar Ešlė suvalgė kažką nuo šeimininkų pietų stalo? Jiems gi tinka, o Belutę nuo tokio maisto gali ir supykinti.
Todėl Belutei reikia paaiškinti ir apie sveiką mitybą. Kad ir kaip stengiasi tėtukai vėl prašauna pro šoną.
Tokie nesusivokėliai erzina šunelių mamytes. Jos kantriai ir ilgai moko tėtukus, o jie nuleidę galvas suvokia, kad šunimi deramai rūpintis labai sunku.
Kai Belutė paauga ją galima nusivesti į svečius (žinoma ne į lauką, nes pavasarį irgi kartais būna šalta). Svečiuose kalaitė tampa vakaro žvaigžde, o paskui ją lakstanti ir iš rankų nepaleidžianti mamytė dažniausiai aplinkiniams sukelia kitokią refleksiją.
O jei dar kas nors sumano pasijuokti iš Belutės išvaizdos! Švelni būtybė - Belutės mama - gali virsti tikra ragana, norėdama apginti savo atžalą.
Taip ir auga mažosios Belutės draudimų ir sienų pasaulyje, įkalintos metro ilgio pavadėlio spąstuose. O kur laisvė, kur vaikystė, kur žaidimai su kitais šunimis? Visa tai Belutėms griežtai draudžiama. Nes jų paskirtis visai kita.
Kartais mane nejučia suima baimė. Aš irgi labai noriu šuns, bet tuomet mąstau - kažin ar įstengsiu?
