Audros gyvenimas, kaip ir Misionierių ligoninė, virtęs griuvėsiais.
Kadaise čia dirbusi moteris ir dabar gerai prisimena, kur koks kabinetas buvo, kur buvo įrengtos palatos, kokiomis ligomis sirgę žmonės ten gulėjo.
Dabar moteris vartoja narkotikus. Tikina, kad taip slopina skausmą, kurį kelia sudilęs dešinės kojos sąnarys.
Tačiau prieš tris dešimtmečius ji kvaišalų griebėsi norėdama numalšinti dvasinį skausmą, kurį sukėlė sūnaus, vyro, tėvo ir kaimyno žūtis.
Moteris rūpinasi tvarka
Trijų benamių būstinėje buvusiame gydytojų kabinete galima pajusti moterišką ranką.
Skirtingai nei kitos, ši patalpa neužversta šiukšlėmis, lovos dieną paklotos. Vienoje miega Audra, kitoje – kambario draugai Hansas su Sauliumi.
Sekcijoje – net vaza su dirbtinėmis baltomis rožėmis. Bet gyventojų polinkį į narkotikus išduoda folijos ritinėlis, šaukštas, giliau užkištas švirkštas. Pernai išėjusi iš kalėjimo Audra su kambario draugais čia sėkmingai praleido žiemą.
Čia ji su Hansu ir Sauliumi švęs Velykas.
Nedidelėje patalpoje pasistatys stalą, nukraus jį valgiais. Taip ir Kalėdas čia šventė. Ar nešalta buvo žiemą?
„Piemenys beveik visus langus išdaužė. Nieko – apsikloji šilčiau ir miegi naktį“, – pasakojo Audra. Vis dėlto Misionierių ligoninėje žiemojo mažiau benamių – ne visi ištvėrė.
Dabar, pavasarį, jų atsiranda daugiau, o Audra čia kaip komendantė. Ji parodo, kur apsigyventi. Misionierių ligoninės griuvėsiuose pastogę susiranda 30–40 benamių.
Tamsioje palėpėje glaudžiasi stoties prostitutė, kita moteris – žinoma vagilė. Kuo žemiau – tuo gyvenimas prastesnis. Rūsyje – tie, kuriems visiškai nesvarbu, kur apkvaitus nuvirsti.
Perkėlė į gimdymo namus
Tiesa, tada, kai dar buvo medikė, Audra Misionierių ligoninėje neužsibuvo. Tapusi diplomuota akušere, ji buvo perkelta į gimdymo namus dabartinėje Tyzenhauzų gatvėje.
„Akys sudrėksta, kai pamatau vaikus“, – godžiai traukdama cigaretę prisipažino Audra. Jai padedant pasaulį išvydo šimtai vilniečių.
Akušere gimdymo namuose Audra dirbo dešimt metų.
Bet ir Misionierių ligoninėje ji puikiai atsimena, kur buvo palatos, procedūroms skirti kabinetai.
Todėl jai ypač liūdna, kad viskas virto griuvėsiais.
Širdį suspaudžia ir kai nušlubuoja į šalia esančią Krėvos gatvę – čia prabėgo Audros vaikystė, čia kiekvienas takelis su motina išvaikščiotas.
Į miestą Audra išeina tik pasiremdama ramentais. Iškentė keturias operacijas, bet viskas veltui. Organizmas nepriima sąnario implanto.
Šlaitas palaidojo žmones
Audros gyvenimas žemyn ėmė ristis po tragedijos 1980-aisiais, kai jos akyse grunto nuošliauža Vilkpėdės garažuose palaidojo 3 mėnesių sūnų, vyrą, tėvą ir kaimyną.
Apie tų laikų tragediją Vilkpėdėje galima užtikti tik kelis sakinius. Bet Audra datas puikiai prisimena – nelaimė įvyko lapkričio 29-ąją, o laidotuvės buvo gruodžio 4-ąją.
Geologas Jonas Satkūnas sakė, kad ši nelaimė per mažai tyrinėta. Kaltininkai yra ir žmonės, kurie iškasė ir destabilizavo šlaitą, kad jame įrengtų garažus. „Šlaitas įmirko, o tai – geriausia sąlyga nuošliaužai“, – aiškino specialistas.
„Po tokios nelaimės po truputį atsirado morfijus, aguonos. Dėl to, dešimt metų išdirbus gimdymo namuose, teko išeiti“, – atsiduso Audra.
Iš narkotikų liūno ji neišbrenda jau trečią dešimtmetį.
Kad prasimanytų pinigų narkotikams, Audra pradėjo vogti iš parduotuvių, dėl to ne kartą buvo uždaryta už grotų.
Paskui draugę – į taborą
„Po Velykų – tikrai, tikrai“, – prižadėjo Audra, paklausta, ar ketina aplankyti Panevėžio moterų kalėjime kalinčią čigonę draugę. Jai už grotų dar liko sėdėti dvejus metus. Į belangę ji pakliuvo dėl narkotikų.
Iki šiol aplankyti draugės ji negalėjo dėl to, kad neturi paso. Kai praėjusiais metais Audra išėjo iš kalinimo įstaigos, kažkas pavogė dokumentą.
„Ji man kaip draugė“, – apie Panevėžyje kalinčią 35 metų čigonę kalbėjo Audra, neslepianti ir meilės moterims.
Su čigone ji susipažino pradėjusi į taborą važinėti narkotikų. Čia pas tą čigonę, kurios vardo nenorėjo sakyti, Audra trejus metus ir gyveno. Kai mirė čigonės motina, nelaimė abi moteris dar labiau suartino.
Vėliau Audra su čigone susitiko Lukiškių tardymo izoliatoriuje – jos kalėjo vienoje kameroje.
Tad Audra skaičiuoja dienas, kai draugei atsivers vartai ir ji grįš į taborą.
Paskui ją į čigonų lūšną Kirtimuose persikels ir Audra.
