Keliasdešimties kvadratinių metrų mūrinių namų rūsiai prisipildo vandens sulig lubomis. Drėgmė skverbiasi į viršų, pelėsis vis labiau užkariauja ir vidaus, ir lauko sienas.
Žmonės gelbėjasi vandens siurbliais, kurie kas mėnesį suryja elektros už kelis šimtus litų. Vieni, kelis dešimtmečius tokiomis sąlygomis gyvenantys
panoviškiai, susitaikė su likimu, kiti – jaunesni – bando valdžios institucijoms įrodyti, jog jie irgi yra žmonės ir nori gyventi sveikai
bei padoriai.
Sutuoktiniai Virginijus ir Jurgita su keturiais vaikais vyro tėvų namuose apsigyveno prieš 12 metų. Virginijus nuo mažens matė nuolat apsemiamus tėvų ir kaimynų namus.
„37 kvadratinių metrų rūsyje pavasarį ir po lietaus vandens būna sulig langais. Prieš 12 metų įrengtas siurblys įsijungia kas 5 minutes. Kai variklis įsijungia, net lemputės kambaryje prigęsta.
Už elektrą kiekvieną mėnesį mokame apie 200 litų, – pasakojo lrytas.lt gausios šeimos galva. – Vanduo vamzdžiu išbėga į sodą, kurį teko iškirsti, nes medžiai supuvo, juos puolė vėžys. Toliau vanduo teka už namo, kaupiasi palei kelią ir vėl patenka į rūsį.
Nuo drėgmės smunka namo pamatai, pelija sienos. Kiemas iki pat gatvės būna apsemtas, net daržų negalime sėti.
Vaikai iš kiemo iki mokyklinio autobuso brenda per purvus. Iš dumblinų jų batų mokykloje jau šaiposi. Sūnus sugalvojo ant batų užsimauti polietileno maišelius. Vėliau su guminiais brisdavo iki kelio, o autobuse persiaudavo. Nuolatinė drėgmė pakenkė vaikų sveikatai.
Gatvių sankryžoje yra pralaida, tačiau per šalčius ji pakilo, vanduo nebeprateka. Bandžiau ją tvarkyti, tačiau tai ne mano jėgoms.“
Prieš kelerius metus gausios šeimos kaimynystėje apsigyvenusi Lina jau pirmomis dienomis pajuto, kaip drėgmė ir pelėsiai kenkia sveikatai.
Moterį ėmė dusinti. Teko šauktis medikų pagalbos. Lina gydėsi du mėnesius.
Panovių senbuvis Virginijus sakė, jog jei ne kaimynė Lina, kuri pradėjo judinti valdiškas įstaigas, kiti dėl gruntinio vandens pertekliaus vargstantys gyventojai, ko gero, nebūtų pasiryžę tokiems žygiams.
„Atsikrausčiusi pasikeičiau namo stogą, pradėjau remontuoti kambarius, tačiau visas triūsas perniek – pelėsis apima vis daugiau sienų.
Būna, jog negaliu įvažiuoti į savo kiemą, automobilį tenka palikti gatvėje. Sodą teko iškirsti, nes pieva priešais namą išdžiūsta tik per didelius karščius", – pasakojo apie savo vargus Lina.
Buvusio sodo pakraščiuose tebėra serbentų krūmai. Nežinia, ar ilgai jie tvers po kelis mėnesius mirkdami vandenyje.
Moteris neslepia nuoskaudos, jog žmonės gyvena pažadais.
„Prieš kelis mėnesius kaime rinkau parašus, kad Beržynų, Saulėtekio ir Lauko gatvės būtų įtrauktos į 2014–2020 metų vandens nusausinimo programą.
Žmonės, daugiausia pagyvenusio amžiaus, yra nusivylę ir netiki, jog ką nors galima padaryti. Sako: kas iš to, kad tu tuos parašus renki, ar kas pasikeis?“ – kalbėjo Lina.
Tą kartą prašymą, kuris buvo įteiktas Šakių savivaldybės tarybos nariui Kęstučiui Gudelevičiui, pasirašė beveik 50 panoviškių.
„Problema su vandeniu Panoviuose – nuo kolūkio laikų. Anuomet buvo rengiamasi drenuoti žemę, buvo supirktos medžiagos, vamzdžiai, tačiau griuvo kolūkiai, drenažu niekas nebesirūpino.
Didžiausia bėda – nėra lietaus kanalizacijos, kuri ne tiek daug ir kainuoja.
Žmonės rašė užklausas. Jiems buvo atsakyta – nėra lėšų. Dar po 10 metų iš šių namų nieko nebeliks“, – teigė K.Gudelevičius.
Panoviškiai piktinasi, jog prieš dvejus metus kaime įgyvendintas vandentvarkos ir vandenvalos projektas, iš kurio jie daug tikėjosi, Beržynų, Saulėtekio ir Lauko gatvių taip ir nepasiekė.
„Kadangi niekas įžymus čia negyvena, tai iš projekto ir išmetė tris gatves“, – ironizuoja žmonės.
Šakių savivaldybės merui Juozui Bertašiui panoviškių bėdos gerai žinomos. Jis teigė, jog pirmiausia rūpėjo, kad kaimo gyventojai gautų švarų vandenį.
„Projekto įgyvendinimo metu kilo problema dėl geriamojo vandens. Reikėjo nugriauti senus ir pastatyti naujus nuotekų valymo įrenginius, nes senieji buvo atgyvenę. Dalis lėšų buvo nukreipta į valymo įrenginius ir naują gręžinį, todėl iš projekto iškrito kelios gatvės. Nebuvo visiškai įrengtos kanalizacijos trasos, nes neužteko pinigų.
Jei tie žmonės ir būtų prisijungę prie kanalizacijos trasos, vanduo iš jų kiemų ir namų vis tiek nebūtų dingęs, nes nėra drenažo. Reikia atskiro lietaus kanalizacijos projekto“, – paaiškino Šakių meras J.Bertašius.
Panoviškiai neturi pasirinkimo – savo lėšomis drenažo nepaklos, todėl lieka tik laukti, kada biudžete atsiras pinigų didelei jų bėdai.
Rūsiuose burzgiantys vandens siurbliai iš žmonių atima nelengvai uždirbamą litą, supeliję namai gadina ne tik sveikatą, bet ir žeidžia savivertę.
Vieno Saulėtekio gatvės namo gyventojai, prasidėjus šiųmečiam atšilimui, nė karto iš savo rūsio nesiurbė vandens, nes neturi siurblio, be to, brangiai tektų mokėti už elektrą.
Šalia virtuvės ir kambario esančios rūsio durys užšautos skląsčiu, kad koks neapdairuolis nesumanytų pro jas žengti, nes požemis pilnutėlis vandens. Iš jo kyšo tik kelios kopetėlių pakopos.
Kai pro atidarytas rūsio duris vandens paviršių užgriebia šviesos pluoštas, gilyn mikliai neria kelios žuvys. Netikėtas vaizdas akimirkai atima amą. Šalia stovintys namo šeimininkai vos tramdo juoką.
„Žuvys žuvys ten, – patikina apstulbusius žurnalistus sutuoktiniai. – Vaikai prigaudo karosų. Lieka koks mažesnis, kur jį dėti? Tai ir įmetame į vandenį, tegu dar pagyvena. Jų ten yra koks pusšimtis.“
