Iš milijono vieno cento monetų iškils tik kiek aukštesnė nei metro piramidė. Prieš imdamiesi šio projekto bendraamžiai 27 metų V.Jakštas ir D.Jokubauskis viską kruopščiai apskaičiavo.
Prašant paaukoti vieno cento monetų, V.Jakštui ir D.Jokubauskiui apie projektą teko ne kartą išgirsti: „Kvailystė, nesąmonė, vaikų žaidimai.“ Nors centus jie rinko ne tik Vilniuje, paaiškėjo, kad įtariausi – vilniečiai, o ne provincijos žmonės.
Šią savaitę dar trūko apie 60 tūkst. vieno cento monetų, bet piramidės statytojai sulaukė netikėto skambučio.
Vienos kolekcinėmis monetomis prekiaujančios įmonės vadovas sakė, kad ir jam projektas iš pradžių atrodė nerimtai, tačiau gyrė jo tikslą – išardžius piramidę pinigus paaukoti gabiems vaikams. Todėl jis sutiko skirti trūkstamą centų skaičių.
– Tinklalapyje, kuriame pasakojate apie milijono centų piramidę, skelbiate ir aukotojų sąrašą. Pirmajame dešimtuke – žmonės iš mažesnių miestų, provincijos. Kodėl jame nėra vilniečių? – V.Jakšto ir D.Jokubauskio paklausė „Sostinė“.
V.J.: Esu iš Šiaulių. Nors aš pats jau keletą metų gyvenu Vilniuje, Šiauliuose gyvena mano tėvai. Jie paskleidė žinią apie piramidę tarp giminių, artimųjų, tai jie nemažai centų ir surinko.
O po to centus pradėjo rinkti draugai, pažįstami. Beje, Šiaulių savivaldybėje buvo pastatytas centainis – stiklainis, į kurį lankytojai galėjo mesti centus. Du kartus jis iš ten buvo pavogtas. Taip ir nepavyko surasti. O trečiąjį lankytojai pripildė, centus spėjome iš jo išpilti.
D.J.: Taip, didžiausi aukotojai yra vienaip ar kitaip susiję su mumis – iš viso jų buvo daugiau nei 430. Pasitaikė tarp jų ir tokių, kurie paskambindavo ir sakydavo: „Pasiimkite centus, žmona nebepyks. Atsibodo juos laikyti vazoje.“
Bet aukojo centus piramidės statybai ne tik mažesnių miestų gyventojai.
Vilniuje Vytauto paminėtas centainis taip pat stovėjo Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje. Jį bibliotekos lankytojai iki viršaus buvo pripildę bent porą kartų.
– Gal kadaise patys rinkote centus taupyklėse?
V.J.: Taip, prieš kelerius metus pradėjau rinkti 1, 2 ir 5 centų monetas, vadinamas baltais centais.
Pinigų muziejuje pamačiau aparatą, skaičiuojantį monetas.
Panorau ir aš juo pasinaudoti – vien tik dėl smagumo. O lengviausias būdas sumanymui įgyvendinti – kaupti smulkių centų monetas.
Iš pradžių ketinau prikaupti tiek, kiek telpa į kibirą, ir su pilnu kibiru keliauti į banką.
Bet 2009-ųjų rudenį per vieną neįdomią paskaitą žiūrinėjome vaizdo įrašus tinklalapyje „YouTube“. Jame užtikau pasakojimą apie tai, kaip vienas amerikietis pastatė piramidę panaudodamas 1 JAV cento monetas.
Greta sėdinčiai kolegei Simai kumštelėjau: „Jėga! Pastatykime didesnę.“
D.J.: Iš aukotojų sulaukėme įvairiausių paaiškinimų, kaip jie sukaupė tūkstančius vieno cento monetų.
Vieni gaudavo grąžos ir, nenorėdami plėšyti piniginės, juos pylė į vazas ar stiklainius, tikėdamiesi kada nors išleisti. Kai centų prikaupė daug, patingėjo nešti į banką keisti.
Kiti pasakojo, kad, iškratę iš kišenių, į vieną krūvą berdavo ne tik vieno cento monetas.
Vadinamuosius geltonus centus iš krūvos išrinkdavo, iškeisdavo, o baltieji taip ir likdavo.
Treti centus rinko vaikams, bet paaiškėjo, kad vieno cento monetos – mažos vertės, todėl ir nusprendė mums atiduoti.
– Žmonės nepatiklūs, todėl prašant paaukoti turbūt teko išklausyti kalbų, kad centai pradings kieno nors kišenėje, kad jokios piramidės niekas nesirengia statyti?
V.J.: Kaip mums sekėsi rinkti centus, galėjo stebėti kiekvienas. Tinklalapio viršuje buvo centometras, kuriame buvo matyti tikslus surinktų monetų skaičius. Jeigu sunku įsivaizduoti, buvo galima pasižiūrėti, kaip atrodo milijonas vieno cento monetų.
Taip, kalbų buvo visokių. Pasitaikė ir tokių, kurie, pažėrę saują vieno cento monetų, prašydavo jas iškeisti į stambesnius pinigus. Ką gi, iškeisdavome, tačiau tokių į aukotojų sąrašą, aišku, neįrašydavome.
Paaukotos monetos tikrai nedings. Pastatę piramidę visas jas Lietuvos banke iškeisime į popierines kupiūras ir perduosime Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondui „Pagalba Lietuvos vaikams“, kuris remia gabų jaunimą.
– Kada pradėsite piramidės statybą?
V.J.: Pradėję įgyvendinti sumanymą buvome nusprendę – piramidę statysime tik tada, kai būsime surinkę milijoną monetų.
D.J.: Patys norėjome pamatyti, kaip atrodys milijono centų piramidė, todėl panašią žiemą sulipdėme iš sniego. Ją statėme atsižvelgdami į 1 cento monetos matmenis. Lietuvos banko duomenimis, tokios monetos skersmuo yra 18,75 milimetro, storis – 1,3 milimetro, o masė – 0,83 gramo.
Jau nusprendėme, kad piramidę statysime iš 15 monetų krūvelių. Jos pagrindas bus kvadratas, vieną jo kraštinę sudarys 58 tokios krūvelės. Kiekvieno aukštesnio sluoksnio kraštinė bus viena krūvele mažesnė.
Pasinaudodami formule apskaičiavome, kad piramidės pagrindo kraštinės ilgis bus 1,09 metro, o jos aukštis – 1,13 metro. Šis skaičius mus pačius nustebino. Atrodo, centų net milijonas, o piramidė bus tokia neaukšta. Beje, piramidės masė bus 831 kilogramas. Taigi beveik tona.
V.J.: Dėl piramidės masės kilo problemų. Ją ketiname statyti Pinigų muziejuje, bet baiminamės, kad grindys neišlaikys.
Bet dar turime laiko, nes piramidės statybas pradėsime rugsėjį. Padedami talkininkų piramidę ketiname pastatyti maždaug per savaitę.
– Tai apie vieno cento monetą dabar žinote viską?
V.J.: Yra viena bėda, apie kurią sužinojome tik pradėję įgyvendinti projektą. Kaip žinoma, vieno cento averse vaizduojamas Vytis. Sudėjus dvi monetas aversais, pasirodo, jos liečiasi ne kraštais, o žirgo iškilumais. Kuo monetos naujesnės, tuo labiau jos nesusiglaudžia.
Nenauji centai būna deformuoti. Perskaičiuodami tokius dėjome į šoną. Tokių susidarė jau apie pusantro tūkstančio.
Skaičiuoti centus teko rankomis. Turėjau pasigaminęs įrankį monetoms skaičiuoti. Tai – baldų kampainis.
Į jį galėdavau dėti monetas žiūrėdamas filmą.
Kai pasiekdavo paskutinę padalą, žinodavau, kad kampainyje jau yra šimtas centų.
