Po įvykių Kryme per pasaulį nusiritusi protesto akcijų banga nejučia atgaivino A.Hitlerio šmėklą - aikštėse ir gatvėse demonstrantai laiko V.Putino atvaizdus su pripaišytais Trečiojo reicho vedlio ūsiukais. Damoklo kardą pakėlusio Rusijos prezidento kalbos apie ukrainiečių neva "engiamus" jo tėvynainius stebėtinai primena A.Hitlerio isteriją prieškariu dėl neva pamintų vokiečių teisių Europos kraštuose. Juos užgrobę naciai, kaip žinome, vėliau atsidūrė istorijos sąvartyne.
Rusijos gyventojai, kuriems demokratija nėra tuščias garsas, puikiai suvokia, kas vyksta Kryme: vietinių gyventojų referendumas, surengtas svetimos valstybės kariškių kontroliuojamoje Ukrainos teritorijoje paminant jos suverenitetą, supjudė dvi giminingas slavų tautas. Liūdnos analogijos su prieškario nacių anšliusais daugiau negu akivaizdžios.
A.Putinas suka A.Hitlerio pramintu keliu pamiršęs skaudžias ir ne tokias jau tolimas istorijos pamokas. Netekusi dviejų penktadalių savo žemių Vokietija vėliau pati buvo okupuota ir suskaldyta į du blokus. Už šiurpius nusikaltimus žmonijai nuteisti nacių vedliai neišsisuko - po Niurnbergo proceso tabalavo kartuvėse.
Rusijos propaganda neriasi iš kailio liaupsindama Krymo „išvaduotoją“. Bet ko verti V.Putino reitingai, jeigu jie kurpiami panašiai kaip Krymo referendumo rezultatai? Jausdami valdžios nuotaikas žmonės verčiau patylės, nemitinguos aikštėse. Juk ten juos akylai stebi Kremliaus gvardiečiai - nacionalbolševikai ir pilkieji žmogeliukai - su skiriamaisiais ženklais ir be jų.
Kitaip galvojantiems rusams vėl lipinamos išdavikų, sumaištį sėjančių riaušininkų etiketės. Kaip Josifo Stalino laikais. Taip nutiko Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto (MGIMO) profesoriui, Filosofijos katedros vedėjui Andrejui Zubovui, kurio viešas komentaras apie Krymo aneksiją (svetainė vedomosti.ru), sukėlė tikrą sąmyšį Kremliaus sluoksniuose.
Vienas garsiausių Rusijos religijotyrininkų ir istorikų išvadintas valstybei nelojaliu žmogumi - „liaudies priešu“, kurio veikla nesuderinama su darbu prestižinėje mokslo įstaigoje.
Rusijos užsienio reikalų ministerijai pavaldus Maskvos institutas – diplomatų kalvė. Formaliai A.Zubovas buvo atleistas iš pareigų „dėl akademinės etikos pažeidimų“, o iš tikrųjų už tai, kad jo asmeninė nuomonė ir pažiūros iš esmės nesutampa su oficialiąją V.Putino valdomos Rusijos politika.
Profesorius dar bandė atsikirsti: „Aš ugdau ne valdžiai ar režimui nuolankius liokajus, o žmones, kurie gintų Rusijos interesus taip, kad šalis išvengtų brolžudiškų ir pražūtingų karinių konfliktų“. Kremlius dar labiau įsiuto.
Vis dėlto, kas nutiks, jeigu Rusijai pavyks prisijungti Krymą, o Vakarai liks viskam abejingi ?
„Mes stovime ant slenksčio. Ne ant naujojo Rusijos federacijos subjekto įjungimo, o tarptautinių sutarčių sunaikinimo, chaoso, politinės diktatūros slenksčio. Nesantaikos su broliška ukrainiečių tauta, smarkiai pašlijusių santykių su visu pasauliu, šaltojo, o galbūt ir karštojo karo slenksčio“, - perspėja A.Zubovas.
Maskvos instituto profesoriui Krymo aneksija kaip du vandens lašai primena žaibišką Vokietijos nacių anšliusą Austrijoje. Taikios šalies kancleris Kurtas Aloyzas Schuschniggas tada, vokiečių prispirtas, Askelbė plebiscitą, tačiau Berlyno ir Vienos naciams toks scenarijus nepatiko - o jeigu austrai nebalsuos už prisijungimą prie Trečiojo reicho?
Kai atstatydinto kanclerio vietą užėmė vietinių nacių lyderis Arturas Zeiss-Inkvartas, vermachto kariai jau žygiavo į Austriją. Naujasis valstybės vadovas apie nacių aneksiją sužinojo iš tik laikraščių. Vieni austrai okupantus pasitiko su gėlėmis, o kiti suirzę sėdėjo namuose.
K.A. Schuschniggas buvo suimtas. Dvigubas plebiscitas įvyko po mėnesio: Vokietijoje už Austrijos prijungimą balsavo 99,08 proc. gyventojų, o pačioje Austrijoje dar daugiau - 99,75 proc. Krymo referendumo, surengto po žaliųjų žmogeliukų pasirodymo, rezultatai nedaug kuo skiriasi. Ir tada, ir dabar nesidrovima aiškinti, kad kariškiai čia niekuo dėti.
Po pusmečio naciai įžengė į vokiečių apgyvendintus Čekoslovakijos Sudetus. Lietuvai priklausęsi Klaipėdos kraštas per dieną virto vokiškuoju Memelandu. Šiems kraštams referendumų neprireikė – užteko ultimatumų.
Priminęs, kad Kryme pasikartojo tik tai, kas jau buvo, A.Zubovas retoriškai klausia: „Ar šios aneksijos sumanytojai pagalvojo apie visas šios neįtikėtinos avantiūros pasekmes? Kažkada A.Hitleris irgi visko neįvertino, o vėliau Berlyne blaškėsi po bunkerį žiaumodamas nuodingą kapsulę“.
Krymo aneksija - Rusijos spjūvį į tarptautinę teisę. Galima tik spėlioti, kas bus, jeigu Ukrainos suverenitetą, jos teritorinį vientisumą įžūliai paminusį V.Putiną rusai ir toliau kels antpjedestalo. Taip, kaip vokiečiai savo laiku kėlė A.Hitlerį?
„Tada Rusijos globos „pasiprašys“ ir slaviškosios Kazachstano sritys, Pietų Osetija, Abchazija, Šiaurės Kirgizija. Tikrosios tautų draugystės ir taikos vardan ištarkime „ne“ šiai beprotiškai agresijai“, - tėvynainius atsipeikėti ragina A.Zubovas.
Mokslininko įžvalgos užrūstino Kremlių, tačiau visiems burnos juk neužčiaupsi. A.Zubovo mintis atkartojęs Vokietijos finansų ministras konservatorius Wolfgangas Schaube sukėlė šurmulį Berlyne: „Tokiais pat metodais pasinaudojo A.Hitleris užimdamas Sudetus. Mes visi tai žinome iš istorijos“.
Vokietijos žemėje išsiskleidusio nacizmo tema šios šalies politikams itin skaudi - niekas nenori prisiminti A.Hitlerio. Kanclerė Angela Merkel mėgino švelninti W.Schaubės kalbą: “Krymo aneksija - atskiras atvejis ir tarptautinės teisės pažeidimas“.
Tuo tarpu JAV valstybės sekretorė Hillari Clinton Krymo anšliusą komentavo drąsiau: „Visa tai jau girdėta – juk taip elgėsi ir A.Hitleris". Vėliau ji pasitikslino: „Nelyginau A.Hitlerio ir V.Putino, tik norėjau pasakyti, kad pasaulis galėtų pasimokyti iš taktikos, kuri buvo panaudota anksčiau“.
Rusijos diplomatijos šefas Sergejus Lavrovas, Briuselyje pliaukšdamas niekus apie „savanorišką“ Krymo prisijungimą, kaip įmanydmas stengiasi įteisinti agresijos aktą. Tačiau vis liūdnesnis jo veidas byloja, kad Kremlius įklimpęs iki ausų – V.Putinui dabar, ko gero, rūpi ne nauji karo žygiai, o aneksijos įteisinimo problema. Kaip tai padaryti, kad nesijuoktume ?
Juodadarbių visada atsiras - kažkoks politologas rašeiva Andranikas Migranianas ištiesė ranką Kremliui. Ėmė ikalti prie kryžiaus A.Zubovą, kuris esą „juodina savo šalį ir valdžią nesąžiningai manipuliuodamas istorijos faktais“. Paviešintas A.Migraniano paskvilis Rusijoje žiebė ne mažesnį diskusijų ugnį nei V.Putino politiką klibinantis A.Zubovo pasisakymas.
Visų pasaulinių karo aukos apsiverstų kapuose, išgirdusios, kad jau ir slavų žemėse atsiranda originalių mąstytojų, kuriems A.Hitleris - ne tik kraugerys, bet ir heroiška asmenybė. Nuo nacių žiauriai nukentėjusioje Rusijoje dar niekas nesiryžo viešai skalbti kruviniausio XX amžiaus tirono munduro. A.Migranianas pirmasis pabandė...
“Nepraliejęs kraujo lašo A.Hitleris prie Vokietijos prijungė Austriją, Sudetus, Klaipėdą. Padarė tai, ką iki jo neįstengė nuveikti vokiečių žemių vienytojas Bismarkas. Tik vėliau, persmelktas kvailų rasinių teorijų, jis virto siaubūnu. Tereikėjo stabtelėti,ir būtų tapęs pačiu iškiliausiu pasaulio politiku“, - ne šėtono ragus, o aureolę A.Hitleriui paišė Kremliaus plunksnagraužys.
Grobuoniškų anšliusų rengėjas A.Hitleris - pozityvus veikėjas, vokiečių žemių surinkėjas. Tik vėliau, įskėlęs pasaulinį karo liepsną, jis tampa vilkolakiu - agresoriumi, okupantu, žiauriausių visų Europos tautų naikintojų, žydu budeliu. Kas tai - aptemusios sąmonė žmogaus, neatskiriančio pelų nuo grūdų, regėjimai ar ciniko svaičiojimai ?
Pasidžiaukime, kad Rusijoje šokia tokia žodžio ir spaudos laisvė dar egzistuoja – A.Migraniano kliedesius apie A.Hitlerį ir kitus „pažangiuosius nacius“, vokiškų žemių surinkėjus paviešino žinomas leidinys „Izvestia“.
Kremliaus ruporai ne šiaip sau sukranksėjo apie prieškario anšliusus - balina A.Hitlerį, kad pagražintų kitos istorinės asmenybės, "rusų žemių surinkėjo“ V.Putino, profilį. Jis, kaip ir naciai anais laikais, „užguitus“ tėvynainius pasirengęs „ginti“ visur: Ukrainoje, Čečėnijoje, Padniestrėje, Baltarusijoje, Baltijos šalyse. Kuo visa tai gali baigtis, A.Zubovas perspėjo.
Kas bus, kai kada nors įsidrąsinusi A.Merkel pradės kalbėti su V.Putinu dėl Kaliningrado srities ateities maždaug taip: „Jau atkentėjome už visas A.Hitlerio piktadarybes. Juk žinote, kad po karo nuo Vokietijos atplėšti Rytprūsiai (Ost Preussen - vok.) mums tokia pat brangi žemė kaip rusams Krymas arba Odesa“.
Vakaruose dar gyvi Rytprūsių repatriantai ir jų palikuonys irgi gali tarti žodį: „Po SSRS griūties Vokietija susivienijo, o dabar ir Kenigsbergas (Kaliningradas – rus.), senas teutonų riterių miestas, trokšta priglusti prie motinos tėvynės. Ir mes norime surankioti visas po karo išdrabstytas vokiečių žemes“.
Potsdamo konferencijoje Rytprūsius pasidalijo Sovietų Sąjunga ir Lenkija. Istorinės Vokietijos žemės po karo šioms valstybėms atiteko ne amžinai, patikėtos tik laikinai administruoti - pusšimčiui metų. Terminas jau pasibaigęs.
Jeigu Vokietija prabiltų apie savo teises į atplėštus Rytprūsius, tektų atsižvelgti ne vien tiktai į repatriantų, bet ir dabartinių Kaliningrado srities gyventojų nuomonę. Čia įsikūrė nemažai iš Pavolgio, Kazachstano, kitų posovietinės erdvės kraštų suvažiavusių vokiečių kilmės žmonių. Per pusę amžiaus Kaliningrado sritis smarkiai pasikeitė.
Ne tik svečiams, bet ir vietiniams rėžia klausą sovietmečiu dvelkiantis srities pavadinimas. Jaunimas renkasi vokišką trumpinįs - Kionigas. Kaliningradiečia puikiai sutaria su vokiečiais - susitelkę mėgina išgelbėti Rytprūsių kultūros paveldo liekanas.
Net keista - militarizuoto Rusijos anklavo Europos viduryje gyventojai alsuoja laisviau, galvoja kitaip nei Maskvoje. Įleidusieji šaknis nesijaučia kolonistais, reikalauja platesnės federalinės autonomijos ir be seimūno Andriaus Kubiliaus virkavimų.
Šiam kraštui žadama Honkongo ateitis kol kas dar skendi miglose. Ar kaliningradiečiai norės jungtis su vokiečiais ? Liberalių pažiūrų srities gyventojai, nacionalbolševikų vadinami „demšiza“ (demokratijos šizofrenikais) svarsto ir tokį variantą.
Ką separatistams pasakytų V.Putinas? Tikriausiai įsižeistų, gal net ir supyktų. Užuot vėl žvanginęs ginklais Krymo "vaduotojas" galėtų pasitarti ir su savo buvusia sutuoktine Liudmila - ji gimė ir augo Kionige.
