Santariškių klinikų filialo Infekcinių ligų ligoninės padalinyje dedasi, regis, protu nesuvokiami dalykai. Palatose geriantys, po savimi besituštinantys ir vieni su kitais besimušantys ligoniai šiame gražiame prestižinio Vilniaus rajono kampe nėra retenybė.
Prezidentė, sausio pabaigoje apsilankiusi kitame tos pačios ligoninės filiale Žvėryne, tokią darbo situaciją pavadino fronto sąlygomis.
Naktinė misija – pirkti alkoholį
„Jie – irgi žmonės, visateisiai Lietuvos piliečiai. Jie irgi nori gyventi“, – jautriai pokalbį pradėjo skyriaus vedėja Irena Demšienė. Dažnai alkoholizmu sergantys ligoniai vakarais net per langus iššliaužia iki artimiausio alkoholį parduodančio kiosko. Jis, beje, turėjo būti iškeltas dar 2007-aisiais, tačiau vis dar stovi vos šimtas metrų nuo ligoninės vartų.
„Pirmajame aukšte negalima dėti grotų. Priešgaisrinė sauga draudžia. Vartus nakčiai uždarome, tačiau neturime apsaugos. Tad ligoniai vis tiek išeina tiesiog pro vartus, nors ir turime aukštą tvorą“, – aiškino gydytoja. Vis dėlto net iškėlus kioskelį problema nedingtų, nes netoliese stūkso prekybos centras.
„Vienam tokiam ligoniui, kuris labai daug geria, mes ruošiame dokumentus išsiųsti į griežtesnio režimo Alytaus tuberkuliozės ligoninę. Tiesiog jau nebeįmanoma: nėra jokių galimybių su juo susikalbėti, nes jis nuolatos girtas, šlapinasi į patalynę, ant grindų... Personalą jis tiesiog stumia į neviltį – gydytojai be nuotaikos vaikšto. Nebežinome, ką su juo daryti“, – akis išplėtusi skundėsi medikė.
Pasiteiravus natūraliai iškilusio klausimo, o kaipgi apsisaugoti nuo tokių gatvėmis besišlaistančių ligonių, gydytoja atsakė, kad ne mums reikia saugotis, o saugoti reikia pačius pacientus.
„Reikia, kad jie būtų uždaryti. Taip yra Anglijoje, taip yra visame pasaulyje. Kol liga nedingsta, tol jų negalima išleisti. Jie turi būti izoliuoti, nes išskiria labai daug bacilų, kurios dar gali būti ir atsparios visiems vaistams“, – aiškino ji.
Anot I.Demšienės, apsaugos posto taip paprastai neįkursi, nes turi būti budima kiaurą parą. Reikia sukurti etatus, atnaujinti apsaugos būdelę. Taip pat reikia, kad kažkas atvežtų maisto. „Ligoniai irgi nori valgyti, apsipirkti, nes jie – gyvi žmonės. Yra tokių, kurie čia po kelerius metus guli. Išsirašo ir vėl grįžta“, – nutęsė.
Darbuotojai palaiko vieni kitus, nauji neateina
Ar fronto sąlygos dažnai išguldo gydytojus darbe? Regis, ten ilgai neištvertų daugelis. I.Demšienė teigė, kad pacientai nesikeičia – jie kaip buvo probleminiai, taip tebėra. Tačiau, pasak jos, darbuotojai irgi mažai keičiasi, nes komandą sudaro stiprūs žmonės.
„Mūsų personalo tarpusavio santykiai yra geri, draugiški. Vienas kitą atjaučiame, padedame vieni kitiems ir tų ligonių ypač nesmerkiame. Todėl mes vis dar dirbame, suprantate. Algos nėra didelės, atvirkščiai – labai mažos. Tačiau padėti žmonėms reikia“, – tvirtai kalbėjo ji.
Anot medikės, čia praktikuotis bijo ir studentai. „Ateiti bijo net gydytojai. Visi bijo. Gaisrininkai bijo. Esame tarsi ta Indijoje egzistuojanti atstumtųjų, neliečiamųjų kasta“, – su šypsena kalbėjo ji.
Lygiai tą patį sausį prezidentei teigė ir ligoninės direktorius Arvydas Šilys. „Infekcinės ligos, tuberkuliozė – tai pačios neprestižiškiausios ligos, kurios niekam nerūpi ir pradeda rūpėti tik tada, kai kas nors atsitinka“, – tuomet kalbėjo jis.
Ši klastinga liga plinta oro lašeliniu būdu, čiaudint, kosint. Pakanka ir paprasčiausio alsavimo, kad tuberkuliozė plistų. Vis dėlto jeigu žmogus ir užsikrėtė, nebūtinai susirgs. „Jeigu būtų lengva užsikrėsti tuberkulioze, jau prieš kelis amžius žmonija būtų išmirusi“, – teigė gydytoja.
Išeinant gydytoja palinkėjo daugiau valgyti ir mažiau dirbti. „Ligai mažiau atsparūs žmonės, kurie patiria daug streso ir turi nusilpusią imuninę sistemą. Reikia labiau rūpintis mylimiausiu žmogumi – savimi“, – išlydėdama teigė ji.
