Dabar pažiūrėkime, ką čia turime, kaip sakoma, in corpore. Pasakyti, kad jie visi buvo dideli Lietuvos draugai, reiškia beveik nieko nepasakyti. Iš tiesų, apie ką tik paminėtus lenkus galima kalbėti kaip apie didžiąsias asmenybes, kurios sugebėdavo kaip niekas kitas labai jautriai paliudyti savo simpatijas Lietuvai, parodyti širdį.
Dar kartą prisiminkime tą paprastą, bet iškalbingą faktą, kad popiežius Jonas Paulius II vizito Lietuvoje metu susitikdamas su lenkų bendruomenės atstovais Vilniuje visų pirma kvietė savo tautiečius būti lojaliems valstybei, kurioje gyvena. Nesigilinsiu dabar, ar kurpiamos Lietuvoje legendos apie K.Wojtylos kilmės lietuviškas šaknis (neva motina buvo lietuvė) turėjo kokį nors pagrindą, tačiau yra tūkstančiai liudijimų, didelė dalimi kaip tik ir paskatinusių tokių legendų užgimimą, apie tai, kad šis popiežius visados buvo labai dėmesingas lietuvių reikalams, džiaugėsi ir liūdėjo dėl mūsų sėkmių ir nesėkmių gal net labiau nei priderėtų pasaulinės bažnyčios kunigaikščiui.
Apie A.Mickevičių čia rūpimu rakursu būtų galima pasakyti dar paprasčiau, kraštutinai lakoniškai. Tikriausiai niekas Lietuvoje neprieštarautų, jeigu Vilniaus rajono savivaldybės iškilmių salėje kabotų užrašas arba, tarkime, prie paradinio įėjimo kabėtų memorialinė lentelė su A.Mickevičiaus eilėraščio eilute „Litwo, Ojczyzno moja!“ Niekas, kaip atrodo, tokiu atveju nepriekaištautų dėl nevalstybinės kalbos afišavimo viešosiose įstaigose, dėl dʌblju: pavartojimo, nes cituoti poetinį tekstą originalo kalba – apskritai geras tonas.
Savo ruožtu Cz. Miloszas yra neatsargiai prasitaręs: laikykite mane lietuviu, rašančiu lenkiškai. Sakau „neatsargiai“, nes iš tiesų šis neįtikėtino talento ir minties sprogstamosios jėgos žmogus visų pirma yra priskirtinas lenkų kultūrai ir tik po to, žinant šį faktą, galima kalbėti apie jo kilmės ir kūrybos lietuviškuosius pėdsakus, bandyti iš dalies jį savintis. Be kuriuo atveju sunku būtų pervertinti Cz. Milošo nuopelnus garsinant Lietuvos vardą pasaulyje, apipinant šalies įvaizdį romantiškais mitais. Poetas alsavo tokios intensyvios pulsacijos meile Lietuvai, kokia gali užgimti tik titaniškos dvasios lenko krūtinėje.
Cz.Miloszas nėra vienintelis lenkas, pelnęs Nobelio premiją ir pasaulinį pripažinimą. Tačiau, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, su Cz.Miloszo mirtimi apskritai išnyko milžinų padermė žmogaus kaip rūšies populiacijoje. Cz.Miloszas - buvo paskutinis iš jų. Liūdnai juokaujant galima prisiminti, kad net didingai suvešėję paskutiniaisiais gyvenimo metais, visiškai žili poeto antakiai buvo kažkoks visų normatyvų peržengimo paliudijimas, užuomina apie titano senatvę.
Nenoriu taip tiesmukai įpiršti išvados, kad iškilaus lenko būtinoji sąlyga, tarsi koks aprangos arba amunicijos kodas, yra meilė Lietuvai, taip pat tikri ar suklastoti lietuviškos kilmės kredencialai.
Tiesa sakant, pats Č.Milošas pasakoja, kad ikikarinėje Lenkijoje elito atstovai mėgdavo pasipuikuoti vienas prieš kitą nuorodomis į genealoginio medžio lietuviškas šaknis kaip į išskirtinai svarbų aukštos kilmės demonstracijos faktorių. Vis tik laikykime, kad tai mums ne taip jau ir rūpi... Kita vertus, didžiausias Lietuvos priešas tarp lenkų tuo metu taip pat buvo lietuvis. Kaip supratote, ilgai svyravęs išdrįsau užsiminti apie tokį Josefą Pilsudskį.. Tačiau galbūt tai ir yra tas atvejis, kai išimtis tik patvirtina taisyklę.
Ar dabar esu priverstas vardan balanso pateikti mažųjų lenkų sąvadą? Bandydamas išsisukti, pastebėsiu, kad mažųjų sąrašai paprastai nėra sudarinėjami, be visa ko kito, mažieji yra sunkiau pastebimi nei didieji. Kita vertus, visose tautose žemieji, nusmukę žmonės, yra labai panašūs. Tarkime, mažasis lenkas ar lenkė nepasistiebia į viršų, taigi nepadidėja net ir tada, kai gauna raktus nuo didelio kabineto, tampa viceministru ar viceministre.
Siekiant išraiškingumo, būtų galima pasakyti dar taip, kad didi yra pati lenkų tauta. Būtent šitaip be jokių užuolankų ir ne kartą yra bylojęs mano mielas bičiulis, a. a. Gintaras Beresnevičius. Esu sau leidęs keletą kartų nepiktai pasišaipyti iš bičiulio dėl tokio jo užsidegimo, galima sakyti, pasijos, kuri bent tada šių eilučių autoriui atrodė ne iki galo motyvuota, truputėlį iracionali.
G.Beresnevičiaus paaiškinimas būdavo maždaug toks: iš visų žinomų tautų lenkai yra laisvę labiausiai mylinti tauta. Ne visai iš piršto laužta versija, ar ne?
Savo ruožtu V.Tomaševskio bandymas pateisinti Krymo okupaciją daro jį tokiu mažu žmogeliu, kad, kaip atrodo, nebelieka galimybės išvis jį laikyti lenku.
Dar kartą V.Tomaševskio lūpomis paminėtas Kosovo pavyzdys, teisinant Krymo užgrobimą, yra neteisinga apeliacija ne tik dėl faktinių aplinkybių ar loginiu formaliuoju požiūriu. Tokia argumentacijos seka yra nepriimtina dėl klaikaus nešvankumo ir savo iškrypėliškomis intencijomis gali būti prilygintina nebent tik garsiajam teiginiui „savi šaudė į savus“.
Prisipažinsiu, kaskart apstulbstu, jaučiuosi pritrėkštas išgirdęs, kai žmonėmis rimtomis marmūzėmis varto tokius štai argumentus, kad neva Kosovo nepriklausomybės paskelbimas, bandant tokiu būdu sustabdyti genocidą, skerdynes, masinį moterų ir vaikų prievartavimą, sukūrė precedentą svetimų teritorijų okupavimui. Jeigu norite, pasakysiu net taip: tokia samprotavimo seka yra ne mažiau arba net dar labiau nešvanki pretenzija nei pats okupacijos faktas.
Kaip atrodo, V.Tomaševskis tampa rusiškos propagandos trubadūru Lietuvoje. Ar Lenkijos politikai sugebės įvertinti šį faktą?
