Studentė vyro neteko trečią vestuvių dieną. Vienmetį jos sutuoktinį sutraukė mėšlungis. Jis nuskendo tvenkinyje.
Mane sujaudino ši istorija. Rašydama kentėjau kartu su Milda. Apėmė jausmas, kad pati praradau mylimąjį ir jau niekada nepatirsiu, ką reiškia mylėti ir būti mylimai. Neauginsiu mūsų vaikų, netvarkysiu mūsų namų, negaminsiu mums vakarienės, neplausiu mūsų skalbinių, nesikalbėsiu, neglostysiu, nebučiuosiu.
Labai skausminga istorija. Tokia, kokie būna ilgi gimdymai be skausmą malšinančių vaistų ar Cezario pjūvio.
Sakau „gimdymai“, nes esu tikra, kad kiekviena kančia, jei teisingai priimta, gimdo naują gyvybę. Tas kūdikis, kuris gimė pasinėrus į Mildos ir Virginijaus istoriją – tai meilė ir atjauta.
Sutikdama Mildą, sutikau save ir milijonus kitų žmonių. Apleistus, vienus, netekusius meilės ir net vilties, kad meilė dar kažkada aplankys. Manau, kiekviename iš mūsų yra didesnė ar mažesnė kenčianti dalis. Vieniša, palikta, bejėgė, praradusi bet kokią viltį.
Dėl to ir prasminga rašyti bei skaityti skausmingas istorijas – taip susitinkame save ir kitus didžiausiame savo skurde. Kančia pagimdo didesnę atjautą, vienija su kenčiančiais ir pačiais savimi.
Plačiau apie kančios ir atjautos bei meilės ryšį paskaitykite Naujajame Testamente. Ten viskas parašyta.
Dabar apie skaitytojų komentarus. Juk apie juos šis tekstas!
Paprastai vengiu skaityti komentarus. Nenoriu matyti, kiek daug purvo yra žmonėse ir manyje. Kartais nejučiom pritariu negražiems komentarams ir dėl to save teisiu. Kitaip man visai neskaudėtų, kad jie yra. Manęs nesutepa niekas, išskyrus tai, kas sklinda iš mano sielos.
Bet šįkart paskaičiau komentarus, nes rūpėjo patikrinti, ar merginos nelaimė suminkštino žmonių širdis, ar jos kančia iššaukė atjautą. Kaip sakiau, būtent to siekiu rašydama apie netektis.
Prisipažinsiu, komentatoriai mane nustebino.
Pirmiausia, palyginti nedidelis komentarų skaičius. Straipsnis per kelias valandas pakilo į skaitomiausių publikacijų sąrašo viršų. Dešimtys tūkstančių portalo skaitytojų atsivertė Mildos istorijos puslapius. Tačiau komentarų skaičius vos perkopė šimtą.
Žmonės nutilo nelaimės akivaizdoje. Prie Mildos vyro karsto atsistojo dešimtys tūkstančių portalo lrytas.lt skaitytojų ir pagerbė jį tylos minute. Bent aš taip įsivaizduoju.
Jei interpretacija teisinga, tai rodo internautų brandą. Tik tvirti žmonės gali būti greta kenčiančio ir nelaidyti replikų, nepatarinėti. Skaityti istoriją iš dalies ir yra būti su jos herojumi.
Antra, dauguma komentarų išreiškia užuojautą, palaikymą, žavesį našlės tvirtumu. Kaip dažnai komentaruose po straipsniais galima paskaityti tokius žodžius?
„Užuojauta nuoširdi. Rankų nenuleisk, tikiu, jog vyras norėtų, kad džiaugtumeisi gyvenimu. O savęs nekaltink, juk nelaimės užklumpa netikėtai, turbūt, toks keistas likimas turėjo būti. Stiprybės ir dvasinės ramybės nuoširdžiai linkiu.“
„Kokia miela, graži, tyra moteris.“
„Dieve kaip gaila jaunų žmonių... Šitą panelę aš atsimenu, visada tokia gera, rami būdavo... Siaubas, ir skaitant taip gaila buvo... Milda, laikykis, viskas atsitinka ne veltui...“
Pacitavau komentarus, kurie surinko per 70 palaikymo nykščių arba „laikų“.
Trečia, tik labai maža dalis komentatorių įžeidinėjo ar šaipėsi. O net ir tie reti dygliai buvo nušvilpti.
Pavyzdžiui, komentaras, esą „geriau mirtis nei tokia žmona“, sulaukė per 150 neigiamų vertinimų. Bet kokį merginos niekinimą kiti komentatoriai žymėjo kaip šlamštą. Mano galva, tai – didelis žmogiškumo laimėjimas.
Sakysite, kad tai tėra lašas jūroje, kad daugybė kitų straipsnių tik patvirtina komentatorių beširdiškumą.
Sutinku, internete reiškiasi daugybė beširdžių. Kaip tik dėl to kimbu į dar vieną skaudžią istoriją. Ir neprarandu vilties – ji suskaldys dar vieną akmeninę širdį, gražins jautrumą. Galbūt šįkart suvirpės būtent tavo širdis?
