Tiesa, kuo rėmėsi ir kaip apskaičiavo katastrofos mąstą, pranašautojai tyli. O Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas apskritai nelinkęs kalbėti tokiomis temomis „kad neišgąsdintume rinkų“.
Todėl jau sėkmingai stumiamas kompensacijų verslui klausimas.
Nėra abejonių, kad prekybos trikdžiai pirmiausia smogtų Lietuvos vežėjams. Apie pusę kompanijų dirba su Rytais. Tačiau ar tikrai 10 tūkstančių darbo vietų išnyktų?
Praėjusiais metais populiariausias paslaugų importas į Lietuvą buvo vežėjai. Kitaip tariant, lietuviškosios kompanijos samdė krovinių vežėjus Rusijoje. Ar jie taip pat būtų prekybos karo aukos?
Nuogąstaujama, kad tai sukeltų katastrofiškų padarinių Klaipėdos jūrų uostui, Lietuvos geležinkeliams? Atmeskime emocijas ir kalbėkime faktais. Rusiški kroviniai Klaipėdos uoste sudaro mažiau nei aštuonis procentus visų krovinių. Kur kas skausmingesnis Lietuvai būtų baltarusių pyktis.
Geležinkeliu taip pat gabename rusiškas prekes, kurios sudaro trečdalį visų krovinių. Tačiau beveik visi jie gabenami tranzitu į Kaliningradą. Rusams tai tebėra pigiausias kelias gabenti krovinius į tarp Lietuvos ir Lenkijos įsiterpusią Rusijos sritį.
Pieno produktų į Rusiją pernai eksportavome už pusę milijardo litų. Net ir „Rospotnebnadzor“ staigmenos mūsų perdirbėjų neišmušė iš vėžių – nors importas buvo pristabdytas, bet pernai rusams sugebėjome parduoti daugiau nei užpernai. Dauguma pienininkų surado pirkėjų kitur. Nors pelnas ir krito, tačiau apie darbo vietų naikinimą niekas neužsiminė.
Apkritai, praūžusi ekonominė krizė parodė, kad Lietuvos verslas, perdirbėjai, eksportuotojai yra lankstūs. Ir dėl to jie nusipelno komplimentų.
Tačiau ar tikrai blogiausio scenarijaus autoriai mano, kad Rusija ilgam galėtų nutraukti bet kokį importą iš Lietuvos? Kad ir kokia sparta Rusija panašėja į Šiaurės Korėją, visiškai uždaryti sienų ji paprasčiausiai negalėtų.
Kaip ir Europa per naktį negalėtų sumažinti rusiškų dujų importo. Pasaulis tapo toks globalus, kad rinkos veikia lyg susisiekiantys indai. Jos tapo priklausomos viena nuo kitos. Kad ir ką bepročiai politikoje nuspręstų.
Beje, apie politikus. Katastrofos scenarijų žurnalistams pristatė ne bet kas, o Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Bronius Bradauskas, kurio verslas tiesiogiai priklauso nuo sėkmingos prekybos su Rusija.
Tačiau jo žinios apie Lietuvos energetiką pasirodė tokios pasenusios, kad kyla klausimas, ar jis nutuokia, kaip Lietuva perka naftą.
B.Bradauskas užsiminė apie „sugedusio naftotiekio“ grėsmę. Energetikos ministras J.Neverovičius jam galėtų priminti, kad naftotiekis „Družba“ sugedo dar 2006 metais. O dabar nafta atplukdoma laivais į Būtingę. Jei Rusija sustabdytų tanklaivius Primorske, naftos lengvai galėtume gauti ir kitur. Jos pasiūla dabar didelė kaip niekada.
Parlamentaras susirūpino ir dėl dujų tiekimo. Kas, jei rusai užsuks kranelį? Čia politikui vėl tenka priminti – ar jis kada nors girdėjo, kad dujos per Lietuvą keliauja į Kaliningradą? Kad nutrūkus dujoms, elektrą gaminančios Kaliningrado elektrinės sustotų lyg vėjo malūnai per štilių?
O gal reiktų į viską žiūrėti ne makro, o mikro lygiu? Gal reiktų kelti klausimą kitaip – kaip prekybos ribojimai paveiks ne Lietuvos verslą, o tokią bendrovę „Lamantinas“?
Seimo narys B.Bradauskas valdo šią draudimo kompaniją, kuriai vadovauja jo sutuoktinė Danguolė. Pagrindinė kompanijos veikla – atsakomybės vykdant muitinės procedūras draudimas.
Verslininkai teigia, kad „Lamantinas“ užima didžiąją šio draudimo rinkos dalį, o pagrindiniai jo klientai yra Rusijos ir Baltarusijos kompanijos, kurios veža prekes per Lietuvą.
Kai atsakysime į šį klausimą, tada taps aiškiau, kodėl Seime taip lengvai stumiasi klausimas dėl kompensacijų verslui, susijusiam su prekyba su Rusija. O B.Bradauskas labiausiai susirūpinęs vežėjų gelbėjimu.
