Mūsų šalyje nėra jokio didesnio nusikaltimo už tą, kai žmogus drįsta ištarti kažką panašaus į: „Man atrodo, kad aš dirbu gerai“, „Esu patenkintas savo išvaizda“, „Manau, kad esu protingas (-a).“
Kaip jis drįsta šitaip kalbėti? Kas jam suteikė tokią teisę aukštinti save prieš mus visus, sąžiningus ir dorus? Jis yra vertas visko, kas blogiausia – paniekos, apkalbų, smerkimo, taip pat jį privaloma užmėtyti viskuo, kas papuola po ranka – atliekom ir šiukšlėm. Tuomet reikia šaukti jam pavymui: „Fuuuu!“. Ir, jeigu jums netrūksta skysčių, galima kelissyk spjauti į petį.
Panašių reakcijų sulaukia kiekvienas, kuris neslepia pasitikėjimo savimi. Būtent – pasitikėjimo savimi, tikėjimo savo darbais, žodžiais, veiksmais, savimi, bet ne pasipūtimo. Pasipūtimas yra provinciali savybė, liudijanti tik apie menkas asmenybės ambicijas ir nelabai aukštai pakilusį intelektą virš buities lygio, todėl apie tai dabar nekalbėsime.
Man labai malonu bendrauti su žmonėmis, kurie pasitiki savimi. Jie niekada nebruks man savo kompleksų ir baimių. Jie niekada nelygins savęs su kitais ir nesmerks žmonių už jų pasirinkimus, elgesį. Nekritikuos kitų žmonių išvaizdos, negrauš nagų, kai susitiks daugiau pasiekusį žmogų, neapkalbinės už akių atviresnio ir drąsesnio mūsų bendro pažįstamo. Šie žmonės nerašys neigiamų komentarų internete, nes tikriausiai nematys prasmės to daryti ir jie nepasijaus geriau, kai apdrėbs kitą purvo purslais.
Todėl aš niekaip negaliu suprasti – kodėl yra taip smerktina pasakyti apie save kažką gero? Juk kiekvienas žmogus turi pliusų ir moka kažką daryti puikiai. Galima apie tai papasakoti. Juk teigiami dalykai įkvepia ir kitus veikti. Man daug maloniau girdėti, kai girdžiu tariant: „Na, aš gerai gaminu valgyti. Ir tai man patinka.“, „Mano gražūs plaukai, aš jais džiaugiuosi.“, negu verkšlenimus: „Aš nieko nemoku, man niekas neišeina.“ arba „Aš stora ir mano kojos kaip dvi kolonos, pažiūrėk, kaip aš baisiai atrodau su šia suknele – kaip dramblys, užstrigęs užuolaidoj.“
Aš nežinau, ką tada daryti. Guosti? Sakyti priešingai? Bet jeigu pats žmogus taip apie save sako, gal jis geriau žino? Gal ji nori atrodyti kaip dramblys. Reikia tik rasti vietą cirke.
Aišku, prie viso šito prisideda labai puoselėjama visų pseudo moralistų ir pseudo dvasingųjų žmonių savybė - kuklumas. Aš nesuprantu, kam jis reikalingas. Nežinau, kas gali būti bjauriau už apsimestinį kuklumą.
Kuklus suaugęs žmogus – tai kaip niekada neužaugantis penkiametis, kuriam teta siūlo saldainį, kurio jis trokšta, bet jis atsisako, nes mama mokė, kad geras berniukas yra kuklus berniukas. Tik nesuprantu, kam to reikia – jeigu teta nori jį pavaišinti saldainiu, pasidalinimas jai atneš džiaugsmą, berniukas irgi mielai sukramsnos skanėstą ir visi bus laimingi bei patenkinti, tačiau... juk reikia nepamiršti kuklumo.
Kuklumo reikia nepamiršti ir tuomet, kai draugai apie tave sako: „Ji labai gražiai dainuoja.“ Reikia rausti ir kraipytis, tik jokiais būdais to nepripažinti. Bet man tai atrodo net nuodėminga. Kaip nuostabu, kai žmogus turi dovaną – kažkokį puikų kūrybinį gebėjimą, kuriuo gali pasidalinti su kitais ir taip nudžiuginti ne vieną. Bet ne. Juk reikia kuklintis. Reikia neigti, pykti ir jokiais būdais nedainuoti.
Kodėl yra taip gėdinga pasidalinti su žmonėmis tuo, ką turi gero? Papasakoti apie tai, parodyti. Ypač, jeigu prašo. Aš suprantu, kad to galima labai bijoti, nes tuoj pat pripuola begalė piktųjų pinčerių ir ima urgzdami kandžioti. Todėl reikia kuklintis ir tylėti.
Viešai kalbėti apie tai, ko nesugebi ir koks esi nelaimingas nevykėlis, nes vos prasitarus apie džiaugsmą, pinčeriai atlekia ir tuoj pat ima šlapintis ant tavo džiaugsmo. Suskridusios varnos ima kranksėti, kad esi narcizas, savimyla ir tau nėra nieko švento. Vištos kudakuoja, kad tu ir tavo gyvenimas yra apgailėtinas ir niekam neįdomus. Bet, kaip vienas protingas žmogus man kartą pasakė, kad tuo metu, kai mes komentuojame kitą, daugiausiai mes pasakome apie save ir savo gyvenimą. Kai kitas kažko negeba – iš tikrųjų, tai negebame mes. Kai kitas storas – iš tikrųjų, tai mums nepavyksta jau kurį laiką atsikratyti kelių papildomų kilogramų.
Kai kita višta nusidainuoja – tai iš tikrųjų, mano kartėlis, kad taip niekada ir nesugebėjau pataikyti į natą. Todėl verta kiekviename įžvelgti pliusą. Bent mažytį. Ir vietoj purvo, nupiešti gėlytę. Aš tiesiog visa širdimi tikiu, kad tokiu būdu vieną dieną pražysite ir patys. Ir sakysite - „Aš pražydau. Ir mano gyvenimas kvapnus. Kaip niekad. O dar – aš puikiai dainuoju. Ir jeigu norite, sudainuosiu jums dainą.“
Bent dvi šypsenas tikrai pamatysite. O dėl tų dviejų verta. Net ir dėl vienos verta. Ir nesvarbu, kad ta viena šypsena – jūsų paties.
