Kai kurie graikiški vardai atrodo juokingai, nors nesunkiai ištariami. Pavyzdžiui, tokie populiarūs kaip Spyros (Spyridono trumpinys), arba Theraponas (kilęs nuo žodžio terapija). Pavardės, nors ir nesunkiai ištariamos, visame pasaulyje garsėja savo ilgumu – Grammatopoulos, Papadamitriosopolous, Papastathopoulos. Tačiau graikiška pavardė dažniausiai rašosi taip kaip tariasi, o Mavrolopoulos ar Stathopoulos gerokai man priimtinesnės, nei, tarkim, lenkiškieji Blaszczykowskis ar Scorczynska.
Žinoma, negaliu net kalbėti apie azijietiškus, afrikietiškus, turkiškus ar arabiškus vardus – apsiriboju Rytų ir Vakarų Europa ir lenkiu galvą sporto pranešėjams, bankų darbuotojams ir oro uostuose dirbančiam personalui, kuris kas dieną susiduria su neišnarpliojamais netgi europiečių vardais ir pavardėmis. Tarp jų, be jokios abejonės, būna lietuviškų Jankauskų (Džiankoskų), Jurgelevičienių (Džurželevisienių) Mikalajūnų (Maikalajunų), Česnuliavičių ( be tarimo pavyzdžio, nes retas iš minėtų tarnautojų po trijų pirmųjų raidžių perskaito iki galo) ir t. t., ir pan.
Bet ar tikrai užsieniečiams mūsų vardai ir pavardės tokios jau neįkandamos?
Man asmeniškai visada labai juokinga, kai vėluojant į skrydį paskelbiamas mano vardas – Indrė – atrodytų toks paprastas ir visai neilgas, tačiau dar nei karto (o skraidau seniai ir gana dažnai) nebuvo ištartas net apytiksliai panašiai. Juokingiausias iki šiol girdėtas mano vardo variantas – Kinder, kuriuo nuo to laiko mane vadina vienas kaimynas Graikijoje.
Ir kuo tik nesu buvusi: Andra, Indyra, Inger, Ingrė, Andrėja, Indrid, Ingrid, Aindrė, Andrė. Savo pavardę – Jonušytė – jau seniai išmokau padiktuoti paraidžiui, nes kitaip ji skamba Džonusaite arba kone kiniškai – Ja Nu Syt, rašoma dar įvairiau: Jonusyle, Jounasita, Yonusie ir pan. Nors mano 5 raidžių vardą dažnai bandoma dar labiau sutrumpinti, vis dėlto jaučiuosi laiminga nebūdama Gintarė ar Ramunė. Pastarosios net artimajame užsienyje ilgainiui tampa Amber, Daisy arba Kamile.
Prieš kelias dienas vos nenumiriau iš juoko, kai Anglijoje gyvenantis draugas Ernestas pasipasakojo laikomas italu, lenku, ispanu, graiku, vokiečiu ir visai nebesistebi gaudamas laiškus, adresuotus Estebanui, Ezrastui ar Ezrestui.
Mano klasės draugas Tautvydas Airijoje virto Vydu, Evaldas anglijoje Edžiu arba Valdesu, Marius – Marijo, o komplikuotas užsieniečiams Mindaugas – Minde arba Mindžiauga, Laurynas – Lariu, Jonas – Džonu, Juozas – Joe (Džojum) Algimantas arba Algirdas – Alu, Gintarė – Tara , Jurgita – Džiurdžita.
Labai lengva visoms Karolinoms, Evelinoms, Linoms, Astoms, Mildoms, visiems Dominykams, Martynams, Deividams, tačiau lietuviška pavardė retai kada būna suprantama kitiems europiečiams.
Kažkada maniau, kad tik aš viena pašoku iš vietos, kai pamatau surauktą užsieniečio gydytojo kaktą, bandant perskaityti paciento, t. y., mano pavardę. Tačiau dauguma mano draugų ir pažįstamų puikiai žino tokią veido išraišką ir visada stengiasi išgelbėti susigėdusį gydytoją, slaugę, darbdavį, o dažniausiai save patį nuo juokingo savo vardo ar pavardės paviešinimo.
Norom nenorom tapau socialinio reiškinio dalimi – dauguma lietuvių savo pavardes, tarkime, „Facebook“ tinkle yra smarkiai sutrumpinę, kartais net iki kelių raidžių. Aš pati seniai virtau Indra Jon. Galbūt ši mada paplitusi ne tik tarp lietuvaičių, galbūt kai kas pavardę sutrumpina tam, kad ji skambėtų gražiau, arba norėdami išvengti visų Š Č ir Ž, arba seniai naudojasi kokia patogia pravarde. Aš „trumpinausi“ dėl to, kad kaskart paraidžiui diktuoti vardą ir pavardę tiesiog per sudėtinga.
Kitas fenomenas, kurio dalimi tapau, tai noras savo knygas anglų kalba irgi pasirašyti ne visa pavarde, bet trumpiniu. Ne vienas mano pažįstamas užsienio menininkas yra pasikeitęs vardą į lengviau ištariamą ir labiau įsimenamą. Jokia paslaptis ir jokia naujiena dainininkės Justės Arlauskaitės – Jazzu slapyvardžio paieškos.
Dažnai užsienyje dirbanti dainininkė svarsto galimybę vadintis Youste, arba Jouste. Užsienyje bandantis įsitvirtinti dainininkas Donatas Montvydas tiki, kad jam išgarsėti padės pasirinktas Donny Montello slapyvardis.
Vyresnės kartos emigrantai vardus dažnai keisdavo ne dėl šlovės, nors visai gali būti, kad jeigu aktorius Charles Bronson būtų likęs Karoliu Dionyzu Bučinskiu, jis niekada nebūtų tapęs tokiu populiariu JAV aktoriumi. 1932 metų pasaulio sunkaus svorio bokso čempionas lietuvis Jackas Sharkey (Juozas Žukauskas) yra visų laikų geriausių boksininkų sąraše. Jis naują pavardę pasirinko, nusižiūrėjęs į garsų airių boksininką Tomą Sharkey.
Vis daugiau lietuvių tampant pasaulio piliečiais, vis daugiau vaikų gimstant užsienyje, jų vardai darosi paprastesni ir visiems lengviau ištariami – Nojus, Lukas, Matas, Benas, Dovydas, Andrėja, Adelė, Sofija, Emilija, Vanesa, Melisa. Tuo tarpu Lietuvoje gimusiems vaikučiams vis dar suteikiami specifiniai – Pijaus, Viltės, Liepos, Urtės vardai.
Nė vienas nepasmerktume Prancūzijoje apsigyvenusio tautiečio, nutarusio pasikeisti pavardę Kaunas, nes prancūziškai jis skamba kaip keiksmažodis. O štai Jarušaičiui, geriausiu atveju nuolat tampančiam graikišku Jarusidziu, ar Pranckevičiui, neretai pavadinamu kone indiškai – Pankukveicium – tenka tiesiog su tuo susitaikyti ir nebent pasijuokti. Užsienyje ištekančioms merginoms pavardės pakeitimas neretai palengvina tiek darbo paieškas, tiek kasdienę svetimos šalies biurokratiją.
Tačiau tai tikrai nereiškia, kad gėdijamasi lietuviškų pavardžių. Juk ir pats įžymiausias Lietuvos žmogus, patogumo dėlei pasikeitęs savo vardą ir pavardę, tai – prezidentas Valdas Adamkus, anksčiau turėjęs dažnai Amerikoje iškraipomą Voldemaro Adamkavičiaus vardą ir pavardę.
