Tarptautiniai ekspertai, vertindami Lietuvos aukštųjų mokyklų siūlomas studijų programas, negaili ir pagyrimų, ir pastabų. Tačiau ir mūsų šalyje galima įgyti aukštos kokybės išsilavinimą, rašo „Lietuvos rytas“.
„Jei studentas yra gabus, jam atviri visi keliai“, – įsitikinęs Lietuvos švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus.
– Ar jau pasirengta šiemečiam priėmimui? – paklausėme R.Vaitkaus.
– Priėmimo sąlygos patvirtintos dar prieš dvejus metus. Tad didelių naujovių nebus.
Tiesa, šiemet su viena naujove susidurs tie, kurie naudosis Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMABPO) duomenų baze.
Stojantysis gaus aktyvią nuorodą, kuria naudodamasis jau galės matyti, iki kada pasirinkta studijų programa yra akredituota, taip pat kaip šią programą vertina ekspertai.
Kadangi studijų programas vertina ir tarptautiniai ekspertai, informacija pateikiama angliškai, lietuvių kalba galima rasti tik sutrumpintą variantą. Tačiau didelė dalis jaunimo moka anglų kalbą, tad keblumų, manau, nekils.
– Kas paskatino įdiegti tokią naujovę?
– Neseniai nuskambėjo atvejis, kai vienas universitetas priėmė studentus neva į studijų programą, o išties į modulines studijas, kurias baigus išduodamas valstybės nepripažįstamas studijų pažymėjimas. Siekiame, kad to nebūtų, kad būsimasis studentas būtų tikras dėl to, kur stoja.
Panaši situacija yra susidariusi ir kitame universitete, kai studijų programai buvo pasibaigęs akreditavimas, tačiau studijos buvo vykdomos.
Kai kurių programų akreditavimo terminas išties artėja prie pabaigos, tačiau stengiamės, kad prieš baigiantis terminui programa vėl būtų iš naujo vertinama. Tad studentai neturėtų išsigąsti išvydę, kad jų pasirinkta programa akredituota iki, tarkime, 2015-ųjų sausio 1-osios. Tai reiškia, kad ši programa šiemet vėl bus vertinama.
– Vertins jas ne tik lietuvių ekspertai, bet ir užsienio?
– Visuomet kviečiame užsienio ekspertus ir jie paprastai sudaro didesnę pusę vertintojų.
Teigiamai vertinamoms programoms duodamas 6 metų akreditavimo terminas. Akreditavimas tokiam laikotarpiui reiškia, kad pastabų programai ekspertai neturi. Jei akredituojama 3 metams, vadinasi, programa turi trūkumų ir juos reikia ištaisyti. Jei po trejų metų paaiškėja, kad trūkumai neištaisyti, siūloma tokios programos neakredituoti visai.
Tuomet komisija sprendžia, ar studentams leisti baigti studijas, ar perkelti juos į kitą aukštąją mokyklą. Antruoju atveju aukštoji mokykla praranda ir lėšas, ir galimybę išduoti diplomą.
Deja, Lietuvoje ne visos aukštosios mokyklos skelbia programų vertinimus.
Žinoma, visas ataskaitas galima rasti Studijų kokybės vertinimo centro tinklalapyje.
Tačiau mes ir norime, kad viskas būtų vienoje vietoje. Skaidrumas garantuoja kokybę.
– Tarptautiniai ekspertai ne kartą turėjo rimtų priekaištų kai kurioms Lietuvos studijų programoms. Tarkime, neretai būdavo keiksnojamos pedagogų rengimo programos. Kokia padėtis dabar?
– Pedagogikos studijos ir dabar sulaukia nepalankių vertinimų, mat nesutariama, koks dėmesys turėtų būti skiriamas praktikai. Aukštosios mokyklos linkusios kaltinti tendencingus ekspertus. Galbūt išties ekspertai kartais pernelyg priekabūs. Tačiau visuomet sakau: ekspertai yra veidrodis. Jei kas nors negerai, reikia ne veidrodį keisti, o veidą taisyti.
Kai kurios studijų programos giriamos ir vadinamos pavyzdinėmis. Tarkime, šitaip vertinamos biochemijos, biotechnologijų, fizikos, chemijos studijos.
Ir tai suprantama, nes žmonės, kurie rengia šias programas, turi aukštą mokslinę kompetenciją, rengia mokslinius straipsnius, dalyvauja tarptautiniuose mainuose, skaito paskaitas.
Visose srityse yra gerai vertinamų studijų programų – ir menų, ir humanitarinės, socialinių mokslų krypties. Aukštai vertinamos ir medicinos studijų programos.
– Kaip šiemet keisis priimamų pirmakursių skaičius? Kiek jis mažinamas?
– Šiemet tradiciškai mažinome priimamų studentų skaičių į socialinių mokslų studijas, nes jau ir taip pusė šalies studentų siekia būtent tokio išsilavinimo.
Mažiname valstybės finansuojamų vietų skaičių, tačiau niekaip negalime paveikti tų, kurie už studijas moka patys, skaičiaus.
Paprastai mokantieji už studijas ir renkasi socialinius mokslus. Vienas argumentų: tai pigiausia, semestras atsieina apie 3–4 tūkst. litų.
Taip pat sumažinome į pedagogikos studijas priimamų studentų skaičių. Akivaizdu, kad vaikų Lietuvoje sparčiai mažėja ir dėl emigracijos, ir dėl mažėjančio gimstamumo. Tad mokytojų rengimas turėtų būti ribojamas. Tačiau ir šią sritį sunku reguliuoti. Mat didelė dalis pradinio ir ikimokyklinio ugdymo specialistų parengiama, kai jie patys moka už studijas.
Šiemet būsimųjų socialinių mokslų pirmakursių skaičius mažinamas apie 10 proc. Pedagogų pernai priėmėme 517, o šiemet siūlysime priimti 400.
Tačiau ne vien mažiname vietų skaičių. Siūlome priimti daugiau studentų į tas studijas, kurios suteikia pedagoginę kompetenciją, tačiau nesuteikia laipsnio. Į jas stoja tie žmonės, kurie niekada neketino būti mokytojais, tapo kurio nors mokslo žinovais – tarkime, baigė chemijos, matematikos, informatikos, fizikos studijas, o paskui nutarė dirbti mokykloje.
Suprantama, kad jiems stinga pedagogikos, psichologijos žinių, didaktikos išmanymo. Per pusantrų metų jie įgyja trūkstamas žinias, atlieka praktiką. Visa tai leidžia dirbti mokykloje.
Pernai tokių žmonių priėmėme 15, o šiemet siūlome priimti 80.
Daugelyje Vakarų Europos šalių gimnazijų sektoriuje dėsto būtent tokie specialistai. Kai taikomas lygiagretus mokymo modelis – kartu studijuojamas ir dalykas, ir pedagogika, paprastai pritrūksta valandų deramam pasirengimui. Toks mokytojas išmano dalyką tiek, kiek reikia mokyklai, bet geresnio išmanymo stinga.
Noriu pasakyti, kad ateitis gimnazijose bus dalykininkų, kurie vėliau įgijo pedagoginę kompetenciją, pusėje, o tradiciniai mokytojai – pedagogai, kurie yra įgiję net po tris specialybes, daugiau dirbs pagrindinėse mokyklose, progimnazijose, pradinėse mokyklose, mat ten reikia daugiau psichologinių žinių, kai mokiniai tampa paaugliais, kai dar nesusiformavęs charakteris.
– Tai, ką jūs dabar sakote, primena garsiai aptarinėtus planus, kad Lietuvos edukologijos universitetas galėtų tapti Vilniaus universiteto padaliniu – dideliu pedagogikos fakultetu.
– Kitų šalių patirtis, tarkime, Danijos ar Suomijos, kurioje vyko ar tebevyksta aukštųjų mokyklų tinklo pertvarka, rodo, kad nieko negalima daryti jėga. Optimizavimas gali vykti tik tuomet, kai to nori pačios aukštosios mokyklos. Jei nenori, jos ras šimtus būdų elgtis priešingai.
Tačiau požymių, kad aukštosios mokyklos nori kooperuotis, yra.
– Turite galvoje tuos vos du pavyzdžius – dviejų universitetų Kaune ir dviejų kolegijų susijungimą prieš kelerius metus?
– Į vieną universitetą susijungė Medicinos ir Veterinarijos akademijos. Taip pat Šiaulių krašto vadybos, teisės ir kalbų kolegija susijungė su Vakarų Lietuvos verslo kolegija.
Kaune einama dar toliau.
Kauno technologijos, Lietuvos sveikatos mokslų ir Vytauto Didžiojo universitetai pasirašė susitarimą ateityje jungtis į vieną universitetą, tam neseniai pritarė ir jų senatai. Kalbama apie 2022 metus. Tačiau apskaičiavus matyti, kad šis Lietuvos universitetas (planuojama taip vadinti naują darinį) turi didelę potenciją jau dabar. Sudėjus mokslinių darbų skaičių jis aplenktų ir Vilniaus universitetą.
Vyksta pokyčiai ir Lietuvos edukologijos universitete. Štai praėjusią savaitę Lietuvos edukologijos universiteto taryba paskelbė ketinimą jungtis prie 4 aukštųjų mokyklų – Vilniaus universiteto, Lietuvos sporto universiteto, Lietuvos dailės akademijos bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos – konsorciumo.
Žinoma, kol kas tai reti pavyzdžiai. Ir finansavimo sistema, kuri įdiegta 2009 m., skatino norą atsiskirti, konkuruoti dėl studentų, užuot kooperavusis. O tai nėra gerai.
– Abiturientų mažėja, o kaip finansavimas?
– 2013-aisiais finansavimas buvo pats mažiausias per visą aukštojo mokslo istoriją, dabar jis atkuriamas. Nors studentų skaičius mažinamas, finansavimas nemažėja. Tai reiškia, kad vienam studentui tenka daugiau lėšų. Tad galime kiek atsikvėpti.
Kitais metais planuojame dar didinti finansavimą. Daug diskutuojame su Finansų ministerija, kuri skaičiuoja kiekvieną litą. Mūšyje dėl lėšų yra sunku. Krizė juk visus skaudžiai palietė.
Esame daug pinigų skyrę per Lietuvos mokslo tarybą mokslo garantijoms – stipendijoms. Tai irgi aukštųjų mokyklų pajamos. Jos ateina netiesiogiai į mokyklas, o mokslininkų grupėms. Šiaip pinigais dabar remiama apie 30 mokslininkų kolektyvų.
Po truputį artėjame prie vakarietiško modelio. Vakarų Europoje yra įprastos tokios grupės, kurios galva yra profesorius, išplėtojęs savo idėją, žinomas savo pasaulyje, gausiai cituojamas, o jo mokiniai – buvę doktorantai ir tyrėjai. Prie jų paprastai prisideda podoktorinių studijų studentai, tarp kurių yra kitų šalių atstovų. Jei tokių grupių skaičius didės ir jos stiprės, galėsime drąsiai sakyti, kad esame niekuo ne blogesni už Vakarų Europos universitetus.
– O kol kas mes esame prastesni?
– Kad esame kiek silpnesni, rodo ir mūsų universitetų reitingai, mokslinių publikacijų, išradimų patentų skaičius.
Tačiau labai tikiuosi, kad investicijos – 1,2 mlrd. litų – į universitetų infrastruktūrą per 2007–2013 metų laikotarpį lems ryškų pokytį. Tokių pinigų per visą nepriklausomybės laikotarpį jie nebuvo matę.
– Ar rengiamos Mokslo ir studijų įstatymo pataisos kaip nors paveiks šiandienius pirmakursius?
– Ne, jie nieko nepajus. Pataisas ketiname dar šį pavasarį pateikti Seimui. Tačiau neabejoju, kad sprendimai dėl finansavimo pokyčių dar nebus priimti. Net jei būtų priimtos pataisos, jos įsigaliotų anksčiausiai 2015-aisiais.
– Jaunimui apstu galimybių studijuoti svetur. Kodėl jie turėtų rinktis aukštąsias mokyklas čia, Lietuvoje?
– Todėl, kad tai vienintelė šalis pasaulyje, kurioje galima studijuoti lietuvių kalba. Kad ir kaip mokėtum užsienio kalbą, ji vis tiek svetima. Vien todėl reikia būti savo tėvynės patriotais.
Galimybių įgyti gerą išsilavinimą Lietuvoje yra labai daug. Kai kurios studijų programos yra stiprios ir drąsiai konkuruoja su Vakarų Europos universitetų programomis.
Žinoma, neturime dėstytojų Nobelio laureatų, tačiau jų turi ir ne visi užsienio universitetai. O štai deimančiukų turime.
Prieš 15 metų jutome didelį technologinį atsilikimą, neturėjome naujausios mokslinės literatūros. O dabar turime elektronines duomenų bazes, kurios leidžia skaityti naujausią literatūrą neišeinant iš kabineto, bibliotekos pilnos tų knygų, iš kurių mokosi ir kitų šalių studentai. Universitetai naudoja tokią pat techniką kaip ir užsienio kolegos.
Būna, išvažiuoja studentas mokytis į užsienį, neva į universitetą, o paaiškėja, kad tai visai ne universitetas.
Jei studentas yra gabus, jam atviri visi keliai. Išvažiuoti studijuoti svetur jis gali naudodamasis mainų programomis. Jei jis studijuoja jau doktorantūroje, jam išvykti tiesiog privalu.
Tad kodėl reikia ieškoti laimės svetur? Tie, kurie mokėsi ar stažavosi užsienyje, puikiai žino, kas yra tėvynės, namų, šeimos, draugų ilgesys.
2014 m. studijų finansavimas
Nors abiturientų, palyginant su praėjusiais metais, šiemet mažėja 4 proc., studijoms skiriamos lėšos išlieka tokios pat. Iš viso pirmakursių studijoms skiriama beveik 30 mln. litų.
Daugiausia lėšų - daugiau nei trečdalis visos sumos – skiriama technologijos mokslų specialistams rengti. Daugiau studentų nei pernai bus priimama į fizinių, biomedicinos, technologijų IT studijų programas.
Tiksliniam studijų finansavimui numatyta apie pusantro milijono litų. Preliminariai skaičiuojama, kad 2014 m. valstybės finansavimą iš viso gaus apie 15,5 tūkst. studentų. Apie 14,4 tūkst. bus priimti į valstybės finansuojamas vietas: 7,6 tūkst. – universitetuose, 6,9 tūkst. – kolegijose.
Per 500 įstojusiųjų į valstybės nefinansuojamas vietas gaus studijų stipendiją, taip pat daugiau nei pusė tūkstančio studentų galės gauti tikslines studijų vietas.
Šiais metais valstybė finansuos studijas per 4,6 tūkst. magistrantų ir daugiau nei pusei tūkstančio doktorantų.
Beveik 10 proc. numatoma didinti valstybės finansavimą doktorantūrai, išskirtinis dėmesys kreipiamas į biomedicinos, fizinius ir technologijos mokslus.
