Diskusiją moderavęs advokatas Linas Sabaliauskas teigė, kad per nepriklausomybės metus Lietuvos padaryti žingsniai Europoje buvo išties dideli. Nuoseklumas, atkaklumas ir vienybė smarkiai prisidėjo prie šalies tikslų pasiekimo. Tačiau, likus mažiau nei metams iki euro įvedimo – dar vieno didelio žingsnio Lietuvos istorijoje - natūraliai kyla klausimų apie lietuvių tapatybę ir ateities tikslus.
Nusibrėžti tikslus – nelengva
Paklaustas, koks turėtų būti Lietuvos tikslas, socialdemokratas J.Požela teigė, kad vieną, visiems priimtiną atsakymą, rasti sunku. Anot jo, valstybės kūrimui turėtų būti svarbūs trys raktiniai žodžiai: atvirumas, pažangumas ir stiprybė.
Šie trys dėmenys galėtų būti lietuvių sėkmės garantas. Visgi, pasak politiko, reikia nepamiršti, kad žmonės dažniausiai ieško greito proveržio, yra maksimalistai.
„Gerai gyventi norima jau rytoj. Tačiau pasaulio istorija rodo, kad greitą šalių sėkmę lemia nebent geografinė padėtis, suteikianti daug resursų. Tai, tarkime, arabų kraštai. Kita greitai išsiveržusių į sėkmę šalių grupė yra Pietryčių Azijoje. Tos šalys vadovavosi mano minėtais trimis tikslais, ir pasiekė savo, net ir neturėdamos daug gamtinių išteklių. Galbūt mums reikėtų lygiuotis į jas?“ – susirinkusiųjų teiravosi J.Požela.
Architektas ir grupės „Antis“ lyderis A.Kaušpėdas teigė, jog išskirtų tris tikslus: Lietuvos tvarumas, tapatybės turėjimas ir lyderystė. Kalbėdamas apie Sąjūdžio laikais buvusius ir dabartinius Lietuvos tikslus, jis susirinkusiems teigė, kad situacija nuo anų laikų skiriasi kardinaliai.
Anot jo, problemos tuomet buvo kitokios. Nedaug kas galėjo viešai skelbti norį nepriklausomybės. Tačiau tikslas buvo akivaizdus. Dabar, pasak architekto, jis nebėra paviršiuje.
Tapatumo ir švietimo svarba
Kalbėdamas apie lietuvių tapatybę, A.Kaušpėdas citavo filosofą Arturą Šopenhauerį, kuris skyrė tris tapatybę apibrėžiančius klausimus: ką aš turiu, ką apie mane mano kiti, ir kas aš esu.
„Dažniausiai žmonės daugiausiai dėmesio kreipia į pirmojo klausimo atsakymą. Visiems svarbu, ką jie turi. Tuomet jiems pradeda rūpėti, ką apie juos mano kiti.
Tačiau lietuviai turėtų savęs daugiausia klausti paskutinio klausimo, norėdami apibrėžti savo tapatybę. Tapatybė yra procesas. Jis nėra sustingusi. Ji yra gyva, kurianti, įkvepianti“ – teigė jis.
A.Kaušpėdas taip pat pabrėžė, kad didelę tvarumo dalį sudaro tautos sąmoningumas: „Žvelgdami į daugiabučius, mes matome pastatų kokybę. Tačiau nesusimąstome, kad Lietuvoje yra labai daug „nerenovuotų“ žmonių. Jų švietimas yra didelis uždavinys šaliai. Normalus darbas ir Seime nėra įmanomas, nes ten smarkiai įsisukęs populizmo ratas, daugelis žmonių yra paskendę tamsoje“.
Jam pritarė J.Požela, teigdamas, kad didysis šalies iššūkis yra švietimas. Anot jo, daug kalbama apie ketverius-šešerius metus, studentų praleidžiamus universitete, tačiau nekalbama apie ištisus dvylika metų, kuriuos vaikai pralanko mokyklą.
Raktas į ateitį - istorija
A.Kaušpėdas šalies lyderystę siejo su istorija. Anot jo, Lietuvos istorija yra įdomi ir gana sėkminga, o Lietuva gali tapti raktine Rytų Europos šalimi.
„Savo rankose turime strateginės padėties kozirį. Rodome, kad mus labai svarbi Ukraina. Ir Baltarusija. Jie yra mūsų broliai. Juk mūsų istorija – bendra. Nors esame maži, tačiau turime dešimties metų Europos Sąjungoje patirtį, demokratiją, kad ir kartais girgždančią. Gal reikėtų grąžinti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę?“ – šypsodamas susirinkusiųjų klausė A.Kaušpėdas.
Anot jo, Baltarusijai ateityje reikės persirgti tas pačias ligas, kuriomis kadaise sirgo Lietuva. Tad galėtume padėti kaimynei su tuo dorotis. Tačiau visų pirma reikia susitvarkyti su savo vidaus problemomis.
Panašiai kalbėjo ir A.Anušauskas, teigdamas, kad senieji laikai lietuviams davė reikalingų mitų.
„Lietuva visad kariaudavo. Galbūt tas plėtimasis ir buvo mūsų klestėjimo pagrindas? Istoriniai mitai mus mobilizuoja. Įsivaizduokite, jeigu iš lietuvių atimtų mitą apie LDK...“ – pusaiu juokais kalbėjo A.Anušauskas.
Pasak jo, reikia nepamiršti, tais sėkmingais laikais buvome vieningi. Tad po pasaulį pasklidę lietuviai irgi turi būti kažkuo apjungti. Tad reikia sukurti kitą, naują „mitą“ – naują tikslą. Pasak A.Anušausko, reikia, kad jaunam žmogui Lietuva asocijuotųsi su kažkuo geru ir šiltu.
Kodėl nepavyko „Lietuva 2030“ strategija
Apie Lietuvos ateitį irgi diskutavęs G.Landsbergis teigė, kad kiekviena valstybė iš esmės siekia to paties: saugumo ir klestėjimo. Pasak politiko, ir Sąjūdžio laikais, ir dabar mes siekiame to paties. Tačiau bet kokia organizacija negali funkcionuoti be tikslo, be įsivaizdavimo, kur ji eina.
„Lietuvos visuomenėje labai stipriai jaučiasi poreikis žinoti, kur link eina Lietuva, kas bus po dvidešimties metų. Tačiau įvairias strategijas reikia komunikuoti paprastiems žmonėms suprantama kalba. Galbūt ta strategija turėtų prasidėti nuo paprasčiausių lozungų?“ – svarstė politikas.
Anot jo, tokios paprastos ir suprantamos kalbos trūkumas buvo viena iš priežasčių, kodėl kodėl nenusiekė „Lietuva 2030“ strategija.
Jam antrino J.Požela, pridėdamas, kad strategija dar ir dėl to, kad daugelis žmonių neturi perspektyvinio mąstymo.
„Paprastam žmogui yra sunku dirbti tų metų link, kadangi kai kurių iš jų tada jau nebebus. Dauguma lietuvių mąsto dviem žiemomis į priekį“, - juokingai graudžią tiesą pabrėžė socialdemokratas.
Ateitį lems ir šalies atvirumas
A.Kaušpėdas kaip ateičiai svarbią dabarties problemą Lietuvoje minėjo ir emigraciją. Anot jo, tai – tautos tapatumo problema. Tad klausimas, ką pasikviesti į mūsų šalį, irgi yra svarbus.
„Gal reikėtų pakviesti baltarusius ir ukrainiečius?“ – šypsojosi architektas.
J.Požela teigė, į diskusiją atėjęs tiesiai iš Seimo posėdžio dėl žemės pardavimo saugiklių. Pasak jo, debatai jam priminė, kad nereikia bijoti atvirumo.
„Mes, politikai, per rietenas Seime pražiopsojome šansą dėl dvigubos pilietybės referendumo. Turime kažkaip išsaugoti išvažiuojančius, emigruojančius. Turime suvokti, kokiame pasaulyje gyvename. Juk į Londoną dabar nuskristi yra pigiau, o ir trunka trumpiau, nei nuvykti į Palangą“ – kalbėjo politikas.
A.Anušauskas pabrėžė, kad jam Amerikos lietuvis, turintis, ar neturintis lietuvišką pasą, bus lietuvis, jeigu jis savo viduje turės lietuvišką tapatybę: „Ne pasai keičia žmones, o švietimas“.
* * *
- Kas galėtų suvienyti lietuvius bendro tikslo link? – diskusijos pabaigoje svečių pasiteiravo L.Sabaliauskas:
A.Kaušpėdas: Nacionalinė idėja. Didelės tautos ištirpsta.
A.Anušauskas: Kūryba. Nepasiekiami tikslai tik tie, kurių nesiekiame.
J.Požela: Pozityvumas. Reikia daugiau gerų naujienų žiniasklaidoje.
G.Landsbergis: Saugumas ir klestėjimas. Šios dvi žinios turi būti aiškiai suformuluotos.
