Anuomet tokių, menko išprusimo ir dar pasipūtusių, vadybininkių užvaikyti bei pažeminti kūrėjai, vertėjai, kurie viso labo norėdavo kokį nors elektronikos ar buities stebuklą įsigyti išsimokėtinai, linkėdavo bankui užsilenkti. Netrukus jis, be abejo, bankrutavo.
Norėjau patikrinti, kiek padėtis nuo to laiko pasikeitė. Dar viena istorija paliudijo: pagal autorines sutartis dirbančiam žmogui įrodyti, kad jis gali būti visai nepavojingas, o jo pajamos yra ganėtinai stabilios, – bergždžias reikalas. Beveik tas pats, kas mėginti vandeniu pripildyti kibirą be dugno.
Į elektroninių prekių parduotuvę atėjau su visa reikiama suma kompiuteriui nusipirkti. Prieš tai atlikau eksperimentą – siekiau išsiaiškinti, kokius žygdarbius turėtų atlikti laisvai samdomas menininkas, jeigu norėtų prekės išsimokėtinai. Tad kasoje pasiteiravau, ar galėčiau atsiskaityti didžiąja dalimi iškart, o mažąją dalį, nuo 400 iki 700 litų, palikti išsimokėti.
Taigi, šis likutis su palūkanomis metams skaidytųsi į kelių dešimčių litų įmoką kas mėnesį. Padalijus jį dviem metams, per mėnesį reikėtų iš asmeninio biudžeto nugnybti maždaug tiek, kiek žmogus išleidžia vienu ypu dienos pietums vidutinio lygio kavinėje. Tokios išlaidos nebūtų skausmingos ir iš minimalaus atlyginimo gyvenančiam bei jokių šešėlinių pajamų papildomai negaunančiam piliečiui.
Tačiau kai „Bigbank“ dukterinė įmonė „UNO lizingas“ pradėjo aiškintis dėl mano mokumo ir patikimumo, pasijaučiau taip, tarsi mėginčiau gauti ne kelių šimtų litų, o pusės milijono litų paskolą ir dar neskaidriu būdu.
Tiesa, kartą Lietuvos banko Priežiūros tarnyba pripažino, kad kliento sutartis su „Bigbank“ AS filialu dėl vartojimo kredito neatitinka reikalavimų, nustatytų Vartojimo kredito įstatyme. Tuomet bendrovė buvo įpareigota nutraukti neteisėtus veiksmus ir patobulinti sudaromų vartojimo kredito sutarčių turinį. Bent buvo aišku, kad kartą įkliuvęs bankas jau neturėtų įbrukti apgaulingos sutarties. Tačiau netrukus įsitikinau, kad šio etapo vis tiek nebūčiau pasiekusi.
Iš pradžių teko duoti raštišką sutikimą, kad būtų patikrinti duomenys apie mano finansinius įsipareigojimus. Tikrintojai turėjo matyti, jog paskolų ar įsiskolinimų, taip pat reikalų su antstoliais nėra, gal net šiokį tokį kraitį, niekam neužstatytą, turiu. Tačiau lizingo specialistams to neužteko.
Kad būtų suteikta nė tūkstančio litų nesiekiančios sumos išsimokėjimo galimybė, man būtų reikėję kažkuo daugiau pagrįsti, kad tikrai dirbu. Turėjau pamosikuoti „kokia nors darbo pažyma iš savo darbovietės“. Su manimi telefonu mandagiai kalbėjusiai merginai veltui mėginau išaiškinti, kuo iš esmės skiriasi vadinamasis freelanceris nuo etatinio darbuotojo.
Atlygis, nuolat kas mėnesį gaunamas iš bent dviejų trijų kompanijų, ir per metus įplaukiantys honorarai iš maždaug dešimties įmonių, specialistams dar nepasirodė pakankamas įrodymas, jog kelias dešimtis ar tuo labiau keliolika litų kas mėnesį kaip nors sukrapštyčiau.
Manęs klausė – galbūt užsiimu individualia veikla. Esą ji vertinama rimčiau. Iš tiesų kūrybinių profesijų atstovai gali, tačiau neprivalo pasirūpinti individualios veiklos pažyma. Skiriasi tik veiklos pajamų apmokestinimo taisyklės.
Galiausiai man buvo kilniai, it kokia privilegija, pasiūlyta eiti namo ir atsinešti autorinių sutarčių šūsnį. Nesivarginau. Kai kuriose jų yra konfidencialios informacijos, rodyti kitiems asmenims daugumos tų dokumentų ir negalėčiau.
Jais mojuoti teisėtai dirbančiam autoriui nėra būtinybės ir dėl to, kad asmens duomenis tyrinėjantiems vadybininkams turėtų būti pasiekiama informacija apie jo mokamus mokesčius valstybei.
„UNO lizingui“ suabejojus mano veiklos tikrumu ar, kaip banko atstovai pasakytų, pajamų tvarumu, pasiūliau savo valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą. Tačiau jis netiko. Vėliau „Bigbank“ komunikacijos agentūra, kuriai buvo pavesta atsakyti į mano pateiktus klausimus, pažymėjo, kad pagal autorines sutartis dirbančių asmenų pajamos „Sodroje“ rodomos kaip vienadienės.
Tuomet persmelkė nuojauta, kad jeigu dabar bet kokiam autoriui priartėtų pensijinis amžius, valstybė piktdžiugiškai išsišiepusi jam iškeltų vidurinįjį pirštą. Juk laisvai samdomo menininko mokami mokesčiai „Sodrai“ įstatymų nustatyta tvarka bei kaupiamas darbo stažas lyg ir nesiskaito: jis yra, bet jo nėra, pajamos irgi – jas gauni, bet vis tiek kažkas ne taip.
Asmuo – nesaugus, su tokiu prasidėti rizikinga. Jis juk neturi darbo sutarties. Nesvarbu, kad tas nepriklausomas autorius gali uždirbti ne mažiau arba žymiai daugiau už etatinius kolegas. Nesvarbu, kad jis su kai kuriais užsakovais nepertraukiamai dirba jau solidų laiko tarpą, tarkim, septynerius metus.
Vadovaujantis trumparegišku požiūriu į laisvai samdomus darbuotojus bei dėl jų užplūdusiomis emocijomis, išeitų, kad tokie piliečiai savaime, iš prigimties yra nepatikimi ir užkoduoti vargdienio galui. Iš paskos velkasi iliuzija, kad turintieji nuolatinę darbo vietą, atvirkščiai, yra šimtu procentų apdrausti ir apsaugoti nuo karjeros nuopolių ar asmeninio bankroto.
Realiame gyvenime laikinumo ir nestabilumo momentai persmelkia kiekvieną individą, nepriklausomai nuo to, kokia jo profesija ar kaip įforminta jo veikla. Vieną dieną pasirašai darbo sutartį ir gauni stabilią algą bei švilpaudamas lizingu imi viską, kas atrodo išmanesnis už tave patį. Kitą, štai žiūrėk, susipykai su šefu, gal ano įmonė bankrutavo, ir jau nedrąsiai brazdiniesi apie Darbo biržos prieigas.
Arba vieną dieną tau pervedamas koks tvarus tūkstantukas, o va kitą – algelė kažkaip savaime nugarma drumzlino alaus bokaluose ir netrukus negrįžtamai išteka kartu su šlapimu į tamsias unitazo gelmes.
Pinigus prapylęs ar darbo netekęs stabilusis darbuotojas lieka bedarbiu, kol nesulaukia naujų pasiūlymų (laimė, jei anas savo srityje yra žinomas ir jų sulaukia greitai). O plevėsa freelanceris, netikėtai praradęs vieną užsakymą ar nutrūkus ryšiams su vienu darbdaviu, visada turi dar bent kelias alternatyvas ir gali rinktis. Bet bankams to nesuprasti.
Beje, po niekais nuėjusių mano duomenų tikrinimo procedūrų bei pokalbių su „Bigbank“ konsultantais prie kasos dirbusi moteris pašnabždėjo: esą neturėčiau stebėtis – daugumai autorių, net ir atnešusių prikimštą autorinių sutarčių maišą ir gaunantiems ne pačius menkiausius atlygius, vis tiek nepavyksta dėl lizingo sulaukti teigiamo atsakymo.
Žinoma, bankai gali apsunkinti sąlygas pastariesiems įsigyti prekę išsimokėtinai. Tik klausimas – kam naudinga suerzinti ir atbaidyti mokius klientus vien dėl visuomenės nuzulintų prietarų?
Vis dėlto, finansines paslaugas teikiančios bendrovės tik atspindi metai iš metų valstybės puoselėjamą neadekvatų požiūrį į tam tikras žmonių grupes, kaip antai nepriklausomus kūrėjus. Kad šiems bankai nenori suteikti lizingo ar šykšti kitų partnerystės būdų, tai tik smulkmena. \
Didesnė bėda, kad kūrybinės profesijos atstovas, pasirinkęs laisvai samdomo darbuotojo kelią, valstybės akyse yra nepatikimas padraika, kuriam reikia kelti griežtesnius reikalavimus, nei kitiems. Be to, galima palikti kyboti iki galo neišspręstų klausimų ir dviprasmybių dėl pastarojo padėties ir socialinių garantijų. Galbūt todėl, kad valstybė išvis nėra suinteresuota turėti pernelyg savarankiškus, tam tikru požiūriu nepriklausomus piliečius, nes tokius valdyti ir bauginti sunkiau.
Matyt, todėl ir nededama pastangų, kad autoriaus statusas neglumintų visuomenės. Gal todėl ir autorinės teisės sritis ganėtinai apleista. Bent nejusti, kad čia būtų siekiama išvengti beribių interpretacijų bei painiavos, o autorinės sutartys būtų naudojamos pagal paskirtį.
Šiandien visiškai įprasta, kad, pavyzdžiui, lyg ir nuolatiniam darbui mažiausiai metams priimtas dėstytojas su aukštąja mokykla pasirašo iš interneto ištrauktą šabloninę leidybinę sutartį. Maža to, joje aptariamas net ne konkretus paskaitų ciklas, o nė tiksliai neįvardyti kažkokie egzemplioriai ir jų tiražas. Dar įdomiau, kai autorinės sutartys pakišamos pasirašyti sportininkams.
Regis, autorinė sutartis XXI amžiaus lietaus krašto „žinių visuomenei“ žadina tokius pat abstrakčius ir prieštaringus jausmus kaip skraidančios lėkštės. Tad jau ir nuostabos nekelia, kad laisvi menininkai pas mus vertinami su tokiu pat įtarumu ar vaizduotę audrinančiu siaubu kaip neplanuotai čia nusileidę ateiviai ne iš šios planetos.
