„Iš kur jie visi atsirado?“, „Mūsų visuomenė visai atbuko!“ – tokie ir panašūs nuostabos ir nevilties šūksniai pasipylė virtualioje erdvėje po to, kai „antrosios Lietuvos“ išminties perlų apsireiškimai viešojoje erdvėje tapo ne pavieniais sunkiai suvokiamais išpuoliais, bet nemalonia kasdienybe.
„Tie amerikiečiai – visi buki“, toks stereotipas dar prieš keletą metų buvo stipriai įsišaknijęs daugelio lietuvių sąmonėje. Dėsninga, kad dabar jis gerokai išblėsęs. Ir ne veltui – pasiekus tam tikrą gyvenimo gerovės lygį pamatėme, kaip iš visų pakampių ėmė lįsti savi „amerikiečiai“.
Anksčiau jie turėjo galimybę pasireikšti turbūt tik TV laidos „Klausimėlis“ eteryje, o dabar, interneto ir socialinių tinklų dėka, jiems atsivėrė beveik neribotos galimybės savo išskirtinei išminčiai transliuoti.
Svarbu ir tai, kad ir kiekvienam krovikui ar pardavėjai, nekalbant jau apie santechniką, šie puikūs žmonijos išradimai tapo laisvai prieinami dėl įkandamų kainų.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip pažangios minties, laisvos valios ir žinių triumfas. Juk kiekvienam to norinčiam atsivėrė beveik neribotos galimybės pažinti per tūkstantmečius sukauptą žmonijos išmintį. Tikras švietimo epochos veikėjų svajonių išsipildymas!
Tačiau įtariu, kad atidžiau susipažinę su situacija, Švietimo epochos patriarchai liktų sutrikę ir nuliūdę. Net ir atsivėrus tokioms galimybėms, statistinis Homo sapiens dažniausiai renkasi žemiausius jo instinktus tenkinančią medžiagą, o internetas ir socialiniai tinklai kur kas dažniau naudojami įvairiems pašvinkusiems prietarams, gandams ir kitoms bjaurastims platinti.
Po pirmojo šoko intelektualieji prakutėliai ėmė įvairiomis formomis pliekti neišprusėlius – virtualiąją erdvę užplūdo tonos memų ir trolinimų. Tačiau bėda ta, kad sarkazmas ir ironija daugeliui šio šaipymosi „aukų“ tebėra ir turbūt amžiams išliks baugi terra incognita.
Jūs galite sakyti, kad niekas čia ir nesiruošia nieko auklėti ar kažkam atverti akis. Tai – tiesiog būdas smagiai praleisti laiką ir atsipalaiduoti nuo sunkių darbų, sakysite jūs. Taip, šaipytis smagu.
Tačiau kol jūs krizenate ir žvygaujate komentaruose išvydę naują Loretos fotomontažą, visokie šliužai, pankos ir paleckiai pradėjo pačią tikriausią „kovą dėl sielų“ ir iškovojo čia porą skambių pergalių – skalūnų dujų gavybos nebus, už referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams surinkta per 300 tūkst. parašų.
Didžioji dalis visuomenės iš esmės yra pasyvi. Jie dirba kasdienius savo darbus ir neturi galimybės arba tiesiog nenori gilintis į politinius ar socialinius reikalus. Ir juos į savo pusę patrauks tie, kurie parodys daugiau pastangų ir kalbės jiems suprantama kalba.
Ypač tai aktualu šiomis neramiomis dienomis, kai nedraugiškas kaimynas už tvoros žvangina ginklais ir įžūliai žvalgosi po mūsų kiemą. Tiesą pasakius, žvangina ne tik ginklais, bet ir sidabriniais, kuriais susigundę kai kurie mūsų šeimynykščiai gali padėti atverti vartus iš vidaus ir dar įtikinti daugumą kitų sodybos gyventojų, kad nieko tokio, jog anas kaimynas kada panorėjęs galės pas mus užsukti ir tvarkytis čia savo nuožiūra.
Tam kaimynui iš Rytų taip pat svarbu, kad giminaičiams Vakaruose atrodytume kuo atgrasesni ir panašesni į jį. Tuomet anie tikrai ims galvoti, kad gal mes tikrai labiau to „žvangintojo“ giminės, o ne jų.
Kiekvienas viešas homofobiškas pasisakymas, kiekvienas „tautinio jaunimo“ pasisklaidymas viešumoje, kiekvienas pasiožiavimas dėl lenkiškų gatvių pavadinimų lentelių – tarsi taškai į savo krepšį rungtynėse dėl išlikimo.
Tokiu kritiniu mūsų valstybei metu, koks yra dabar, valdžia privalo atrasti būdų, kad ne piktojo kaimyno propaganda, o teisinga informacija pasiektų mūsų piliečių ausis ir širdis.
Žinoma, yra tokių, kuriems nors kuolą ant galvos tašyk – niekaip neišmuši įsitikinimų apie žydomasonų sąmokslą, skirtą Lietuvai užvaldyti. Tačiau absoliuti dauguma tiki arba linkę patikėti tuo, ką dažniausiai girdi ir mato. O nemažos dalies žmonių, ypač vyresnio amžiaus ir gyvenančių kaimiškose vietovėse, tam tikra informacija išvis nepasiekia.
Ar galime tikėtis iš garbaus amžiaus senolės tolerancijos ir supratimo homoseksualams, jei ji visą gyvenimą nieko apie tai nebuvo girdėjusi, o dabar staiga užplūdo prieštaringa ir paviršutiniška informacija apie tai, kokie jie baisūs ir, priešingai, kokie nuskriausti. Kuo jai tikėti ir kodėl?
Todėl ne tik valdžia, bet ir kiekvienas, kuris laiko save moderniu vakarietiškų vertybių puoselėtoju, turėtų verčiau pagalvoti apie tam tikras švietėjiškas iniciatyvas, o ne krizenti iš savo mažiau gudrių tautiečių kiekviena pasitaikiusia proga. Kokie jie bebūtų, jie turi tas pačias pilietines teises, kaip ir visi kiti, ir jie lemia mūsų valstybės likimą, nes būtent jų yra daugiausia. Tokia yra realybė ir negalima jos nepaisyti.
