Kad Rusija po Ukrainos gali pulti Lietuvą, šiomis dienomis skelbė daugelis mūsų politikų, pirmiausia prezidentė D.Grybauskaitė ir jos rėmėjai konservatoriai. Jie ne tiktai karingai žvangino ginklais, bet ir grąžė rankas dėl esą apverktinos mūsų krašto gynybos sistemos būklės, politinio elito ir visuomenės susiskaldymo.
Buvo įvardyti ir pagrindiniai tokios padėties kaltininkai: Kremlius su jo propaganda ir šių išorės blogio jėgų agentai šalies viduje.
Žinoma, negalima atmesti, kad išmėginusi jėgas Ukrainoje ir jau dabar faktiškai pasisavinusi Krymą Rusija nepasuks ir vakarinių kaimynių kryptimi.
Šis pavojus darysis tuo realesnis, kuo greičiau ir smarkiau trupės Rusijos režimo pamatai, pirmiausia – ekonominiai.
Tokios grėsmės nesumažins ir Vakarai, jei jų elgesys su Maskva bus toks pat padrikas kaip iki šiol.
Tačiau Rusija dabar, atrodo, siekia ne tiktai destabilizuoti Ukrainą, bet ir maksimaliai neutralizuoti pavojų, kad Kijevo scenarijus nepersimestų į Maskvą, be to, sustabdyti Vakarus, kurie, Kremliaus nuomone, užgrobė pernelyg daug rusų „teisėtos“ įtakos zonos.
Taigi blaivi Rusijos raidos scenarijų analizė ir prognozavimas, taip pat pastangos įtikinti Vakarus, kad jie irgi būtų pasirengę visiems galimiems geopolitiniams variantams, – būtinas visų lygių Lietuvos valdžios darbas, kurį ji turėjo dirbti seniai.
Bet viena problemų – Lietuvos politinio elito susiskaldymas. Tai buvo mėginama maskuoti šią savaitę Seime triuškinama balsų dauguma priimta griežta rezoliucija, smerkiančia Rusijos agresiją, remiančia naująją Ukrainos valdžią ir raginančia Vakarus kuo griežčiau prispausti Maskvą.
Ir čia neapsieita be šaukšto deguto. Tarp pavienių politikų, kurie šiam dokumentui nepritarė, buvo Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas, valdančiųjų „tvarkiečių“ narys R.Žemaitaitis.
Opoziciniai dešinieji čia iškart įžvelgė Kremliaus ranką, bet gali būti, kad rinkimams besirengiantį politiką ir jo vedlį, pašalintą prezidentą R.Paksą veikia vis augantis Lietuvos verslo nerimas ir nepritarimas griežtai politikų retorikai Maskvos adresu.
Antai kai kurie mūsiškiai verslininkai, kurių svarbiausia rinka yra Rusija, jau ėmė gąsdinti, kad skelbiamas Lietuvos prekių boikotas.
Itin aštriai apie tai prabilo didžiulį verslą Rusijoje turintis V.Kaikaris. Jis pareiškė, kad mūsų kariuomenė silpna, o tuo sviestu, kurį teks išmesti po šios blokados, beliks tepti mūsų patrankas, kurias turime kartu su „vienu sukrypusiu tanku“.
Konservatorė R.Juknevičienė tučtuojau pareikalavo iš krašto apsaugos ministro socialdemokrato J.Oleko, kad jis priverstų V.Kaikarį atsiprašyti arba paduotų į teismą dėl Lietuvos kariuomenės įžeidimo.
Apie verslininkų nuogąstavimus ir Lietuvos prekių blokadą iš Seimo tribūnos šnekėjo ir premjeras A.Butkevičius.
Tiesa, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas R.Dargis, pareiškęs, jog dauguma verslininkų tikrai negalvoja taip, kaip V.Kaikaris, kol kas neįžvelgė ryškių Maskvos esą pradėto ekonominio karo ženklų.
Be to, R.Dargis paragino nekelti panikos, kuri naudinga tai pačiai Rusijai, nes rodo, kad Lietuva bijo ir yra pažeidžiama.
Tad dar kartą tapo aišku ir tai, kad tiek politikai tarpusavyje, tiek politikai su verslininkais turi pagaliau tartis dėl bendros taktikos, taip pat verslo, vis dar glaudžiai susijusio su Rusija, elgesio kritiniais atvejais.
Kokias absurdiškas formas gali įgauti panikos kėlimas, parodė ir šią savaitę kilęs didelis triukšmas dėl nežinomo interneto tinklalapio pradėtos platinti „peticijos“ už Klaipėdos krašto prijungimą prie Rusijos.
Apie atvirą Kremliaus pasikėsinimą į Lietuvos teritorinį vientisumą tuojau pat puolė šaukti ir dešinieji, ir kairieji, pavojaus varpais ėmė skambinti ir Seimas, ir Klaipėdos valdžia.
Šalto vėjo gūsio į įkaitusią atmosferą netikėtai pamėgino įpūsti Valstybės saugumo departamentas, konstatavęs, jog internete apstu visokių kvailysčių, ir paraginęs laikytis blaiviai, nes būtent isteriška reakcija yra tokių provokacijų tikslas.
Kitaip prabilo saugumo vadas G.Grina. Regis, jau sulaukęs prezidentės D.Grybauskaitės nuosprendžio už tai, kad nepadėjo jai išklampoti iš slaptos pažymos nutekinimo skandalo, jis irgi pradėjo postringauti apie pasikėsinimą į Lietuvos teritoriją ir reikšti didžiulį susirūpinimą.
Po tokių viražų peršasi išvada, jog išgąsčiui užtemdžius protą galima ne tiktai nusišnekėti, bet ir pasielgti taip, kad būtų naudinga tikriems priešams.
Tarkime, kažin ar valstybės institucijos pasielgtų protingai, jeigu paklustų garsiai skambantiems radikalų raginimams apskritai uždrausti Rusijos televizijų, kurios pastaruoju metu papylė purvo ant Lietuvos, transliacijas.
Galima spėti, jog drastiški draudimai būtų tik į naudą Kremliui, kuris iš karto pultų giedoti apie gniaužiamą žodžio laisvę ar engiamus tautiečius.
Vis dėlto Lietuvos teisėsauga ir kitos institucijos turėtų bausmės vėzdą pritaikyti konkrečioms šmeižikiškoms laidoms ir asmenims, jei pažeidžiami įstatymai.
O Lietuvos veikėjai, kurie šaukia apie būtinybę uždrausti visą „rusišką produkciją“, verčiau turėtų pradėti realiai rūpintis tais mūsų piliečiais, kurie dėl įvairių priežasčių, pirmiausia ekonominių ir socialinių, pasiduoda ar gali pasiduoti Kremliaus propagandai.
Efektyvios „lietuviškos produkcijos“ gamyba – kita priemonė prieš bet kokią propagandą. Bet būtent to kol kas ir trūksta.
