Sankt Peterburgo gyventojai savo miesto valstybinį universitetą, buvusį
Leningrado valstybinį A.Ždanovo universitetą, įprato laikyti tikra
prezidentų kalve. Juk garsieji Leningrado universiteto auklėtiniai Vladimiras
Putinas ir Dmitrijus Medvedevas tapo prezidentais.
Bet mažai kas žino, kad tarp Leningrado universiteto sienų buvo
išugdytas dar vienas prezidentas: jį 1983 metais baigė Dalia
Polikarpovna Grybauskaitė, 2009-aisiais pradėjusi vadovauti buvusiai
sovietinei Lietuvos respublikai.
2014 metų gegužę Lietuvoje įvyks prezidento rinkimai, ir ji vėl
kandidatuoja. Praėjusių metų pabaigoje Lietuvą sudrebino sąmokslo
teorijos skandalas - į viešumą iškilo iki tol nežinomos
D.Grybauskaitės gyvenimo Leningrade smulkmenos, ją įtarė ryšiais su
sovietiniu KGB, kai kurie politikai prabilo apie apkaltą ir jai teko
paneigti.
Taip jau atsitiko, kad leningradiškasis periodas Lietuvos prezidentės
gyvenime - labiausiai slapta (o todėl ir įdomiausia žurnalistams ir
visuomenei apskritai) jos biografijos dalis. Mūsų redakcija atliko
savo tyrimą, mėgindama nustatyti, ką slepia D.Grybauskaitė.
Atvyko trejetukininkė, grįžo su raudonu diplomu
20-metė Dalia Grybauskaitė atvyko į Leningradą 1976-aisiais. Ne į
turistinę kelionę: Ermitažas, baltosios naktys, Admiraliteto špilis,
pakeliamieji Nevos tiltai jos nedomino. Ir ne pas gimines - jų
Leningrade ji niekada neturėjo (vienintelė giminė RTFSR - trečiosios
eilės teta Kirove).
Jaunoji Dalia aiškiai žinojo ko nori: įgyti politinės ekonomijos
išsilavinimą, naujos, daug žadančios tuo metu specialybės. Beje, būtent
Leningrade, o ne Maskvoje, kur atvykėlių iš nacionalinių pakraščių
karjeros kelias būtų buvęs daug kartų sudėtingesnis nei liberalesnėje
šiaurės sostinėje.
D.Grybauskaitė niekada nepasižymėjo dideliais gabumais. Jos
bendraklasiai lietuviai, prisimindami Gribcę (taip D.Grybauskaitę
pravardžiavo mokykloje) sako, jog prestižinę Vilniaus Salomėjos Nėries
mokyklą ji baigė trejetais: jaunajai Daliai sunkiai sekėsi tikslieji
mokslai, anglų kalba ir, kaip bebūtų keista, lietuvių kalba bei
literatūra.
Kažkiek pasimokiusi Vilniaus universitete, D.Grybauskaitė suprato (o gal
patarė kažkas protingesnis?), kad reikia „užkariauti" Leningradą. Ir
štai ji čia, mėgina įstoti.
Bet po pirmojo karto patiria nesėkmę. Kaip vėliau sakė D.Grybauskaitė,
koją pakišo rusų kalba. Užtat 1977-aisiais viskas jau gerai.
Abiturientė iš Lietuvos bus priimta į Leningrado valstybinio
universiteto ekonomikos fakulteto politinės ekonomijos vakarinį skyrių.
Metai prabėgs greitai, ir jau 1983-aisiais D.Grybauskaitė gauna
ekonomisto, politinės ekonomijos dėstytojo diplomą. Beje, ne paprastą,
o raudoną - su pagyrimu. Egzaminai - labai gerai, kursiniai ir
diplominis darbai - labai gerai: reikia mokytis geriausiai visų,
seminaruose pasisakyti dažniau visų, atskleidžiant giliausias žinias,
kad būtų raudonas diplomas.
Arba siekti ne žiniomis, o ištikimybe - ne kažkam konkrečiai, o... marksizmo-leninizmo idealams,
komunizmo statytojo kodeksui, Sovietų Sąjungos Komunistų partijos
įstatams.
„Pilkoji pelė", komjaunimas ir partija
Mes radome keletą D.Grybauskaitės kurso draugų. Jie jos neprisimena.
Tai reiškia, taip, jie sako, kad buvo tokia mergina iš Lietuvos, bet
pagal charakterį - ne iniciatorė, organizatorė, o uždara, o jei dar
tiksliau - pilka pelė.
„Sąžiningai pasakius, būsimosios Lietuvos prezidentės, kai ji mokėsi
Leningrado valstybinio universiteto ekonomikos fakulteto vakariniame
skyriuje, praktiškai neprisimenu. Net kai žvelgiu į jos dabartines
nuotraukas, prisiminti negaliu", - sakė ekonomikos fakulteto to paties
vakarinio skyriaus absolventas Aleksandras Belovas.
Užtat prisiminė Eduardas Budrys, kuris mokėsi Leningrado valstybinio
universiteto biologijos-dirvotyros fakultete, o po jo baigimo grįžo į
Lietuvą, kur dabar ir dirba. Su savo žemiete jis bendravo gana aktyviai
ir tvirtina, kad ji pasižymėjo dideliu atkaklumu ir darbštumu.
Bet ar gali elgtis kitaip mergina, kuri į komjaunimą įstojo 14-os (!), o
Komunistų partiją - 23 metų. Kuklumas ir darbštumas - jie puošia
tikrą komunistą! Tiesa, dėl narystės SSKP, yra vienas niuansas.
Oficialiai laikoma, kad D.Grybauskaitė į SSKP įstojo 1979 metais ir jai
priklausė iki pat 1991-ųjų.
Paskui, jos žodžiais tariant, ji pradėjo nepasitikėti bet kokioms
jokiomis partijomis. Bet štai koks paradoksas: įstoti į SSKP buvo
galima tik „išbuvus" kandidato laiką, kuris minimaliai truko metus, o
paskui buvo įskaitomas į bendrą partinį stažą.
Tai reiškia, jog realūs
jos įstojimo į SSKP metai yra ne 1979-ieji. Kam apgaudinėti tokiomis
smulkmenomis?
Bet juo toliau, juo daugiau neatitikimų.
„Tais laikais (aštuntojo dešimtmečio vidurys) konkursas į vieną vietą
Leningrado valstybinio universiteto dieninį skyrių, -- beje, beveik
visuose fakultetuose, - buvo gana rimtas.
Leningrado universitetas buvo vienas iš 10 labiausiai prestižinių SSRS aukštųjų mokyklų, kartu
su Maskvos valstybiniu universitetu, Maskvos valstybiniu tarptautinių
santykių institutu, „Plechanovka". Kartais net į vakarinį skyrių į vieną
vietą pretendavo 10-15 abiturientų. Norint įstoti, reikėjo išlaikyti
stojamuosius egzaminus labai solidžiais balais. Juk konkurencija
rimta.
Bet buvo ir kitas būdas - „užeiti iš užpakalinio kiemo" ir patekti
be bendro konkurso. Kategorijų tų asmenų, kurie įstodavo be konkurso,
buvo ne taip jau daug.
Pavyzdžiui, turintys valstybinius apdovanojimus,
dirbusieji pagal pasirinktą specialybę vienerius ar dvejus metus,
atstovai vietinių Šiaurės tautų (čiukčiai, buriatai, nencai, komiai,
samiai ir kt.).
O dar buvo specialus toks straipsnis tiems, kurie stojo
pagal partinių organų paskirstymą. Šis straipsnis labiausia taikytas
įvairių partinių bonzų vaikams. Bet pagal šią formuluotę kartais galėjo
patekti ir eiliniai piliečiai. Reikėjo savo darbe pasireikšti
visuomeninėje veikloje.
Buvo laikinas apribojimas: įmonėje
reikėjo dirbti nemažiau metus. Mes tokius vadinome „stažuotojais".
Tokiems abiturientams tiesiog reikėjo negauti nė vieno dvejeto nė iš
vienos disciplinos", - prisimena Leningrado ekonomikos fakulteto
vakarinio skyriaus absolventas Ernstas Galijevas.
Priminsime, 1976-ieji: D.Grybauskaitė atvažiavo į Leningradą, bandė
įstoti į Valstybinį universitetą, pravirto, bet nusprendė
likti mieste, pradėjo dirbti. Mergina, iki tol figūravusi kaip Lietuvos
valrtybinės filharmonijos kadrų inspektorė, pradeda dirbti darbininke
garsiajame kailių fabrike „Rot Front".
Mistiniai karučiai kailių fabrike „Rot Front"
2009 metais, kai D.Grybauskaitė laimėjo prezidento rinkimus, savo
interviu, atsakydama į aktualius įtarimus ryšiais su sovietų
slaptosiomis tarnybomis, štai ką papasakojo.
„Neturėjau jokių ryšių su KGB. Aš nelabai greitai kopiau karjeros
laiptais. Aš KGB buvau neįdomus egzempliorius, nes mokydamasi
Leningrado valstybinio universiteto vakariniame skyriuje, dirbau eiline
darbininke kailių fabrike, kur man teko atlikti fizinį darbą, stumiant
sunkius karučius" (laikraštis „Kommersant", 2009 m. gegužės 18 d.).
Pala, pala - kokie dar sunkūs karučiai?
Kaip aiškėja iš pasakojimų tų, kurie anais laikais dirbo „Rot Front",
D.Grybauskaitė tik buvo įtraukta į dirbančiųjų sąrašus. Gamyboje ji
realiai nedirbo.
Užtat iš karto pateko į pagrindinį biurą, kur būtent ir „darbavosi" -
iš pradžių VLKJS, o paskui ir partiniame komitete. Ir vėl kyla
klausimas: kam apgaudinėti tokiomis smulkmenomis? Juk visa tai lengvai
patikrinama.
Iš D.Grybauskaitės biografijos aiškėja, kad iš pradžių ji dirbo fabriko
Nr.1 priėmėja-pristatytoja kailiukų plovimo ceche (tai labai kenksmingas
sveikatai baras - cheminis kailiukų apdorojimas, ten visada kadrų
kaita, ilgai dirbo tik vienetai ir ten „įtaisyti" žmogų - ne problema),
o paskui to paties fabriko laboratorijos laborante.
Tik štai būtent žaliavų cecho Nr.1 darbuotoja Jelena Kazanceva, dirbusi fabrike kaip tik
tuo metu, visiškai neprisimena D.Grybauskaitės. Mano kad ji - iš
„mirusiųjų sielų" sąrašo.
„Tais laikais mūsų fabrike dažnokai buvo tokių „mirusiųjų sielų", kurios
buvo tik įtrauktos į dirbančiųjų sąrašus, bet su gamyba neturėjo nieko
bendra. Tai dažniausiai lietė sportininkus (sovietiniais laikais SSRS
profesionalaus sporto nebuvo, o visi užsiimantys profesionaliu sportu
buvo įtraukti į kokios nors įmonės darbininkų sąrašus arba „tarnavo"
armijoje - aut. past.).
Bet dar buvo viena, pakankamai plati kategorija
- tai įvairūs visuomeniniai ir politiniai veikėjai, kuriems dėl jų
visuomeninio darbo krūvio tiesiog trūko laiko dirbti, o įvairiuose
partiniuose, profsąjungos vietos komitetuose, profsąjungos ar komjaunimo
organizacijose jiems trūko etatų. Štai juos ir įformindavo tartum
paprastais darbininkais, o iš tikrųjų gamybos baruose jie
nepasirodydavo.
Na, arba ateidavo su kažin kokiomis politinėmis
informacijomis ar lekcijomis apie tarptautinę padėtį. D.Grybauskaitė
būtent tokiomis politinėmis informacijomis ir užsiimdavo. O dar,
prisimenu, kad leido sienlaikraštį", - pasakojo J.Kazanceva.
Kita, profsąjungos komitete dirbusi fabriko darbuotoja prisiminė, kad
D.Grybauskaitė itin didelį aktyvumą rodė per politinės-ideologinės
krypties visuomeninius renginius, pavyzdžiui, leninines šeštadienio
talkas: „Tada ji stengėsi net rodyti visiems pavyzdį, ragino dirbti
geriau už visus ir jai net kartą davė premiją už tai, kad įvykdė
normą 170 proc.".
Ryškėja įstojimo į universitetą schema, turinti apgaulės prieskonį.
Nori įstoti į prestižinę aukštąją mokymo įstaigą, bet
mokyklos atestate trejetai? Parodyk, kad esi iš darbininkų,
atnešk pažymą iš gamyklos, ir ne iš paprastų darbininkų, o dar ir iš
idėjinių (nuo 14 metų komjaunime!) - šiuo atveju kaip tik ir reikalingi
tie kandidato stažo metai.
O kad įmonėje tikrai nepriverstų dirbti,
„stažuotojui" reikia parodyti ideologinį uolumą. Tegu karučius
sveikatai kenksmingame gamybos bare stumdo kiti. Skaityti paskaitas,
persunktas komunistine propaganda - kur kas patogiau ir naudingiau
karjeros požiūriu.
Būtent dirbdama „Rot Front", D.Grybauskaitė sugebėjo ne tik tapti
kandidate į komunistų partiją, bet ir sukaupti kandidato stažą. Kas buvo
įmanoma per metus, tik būnant vienos partinės organizacijos sąrašuose.
Po to įstojo į SSKP. Tik štai kyla klausimas: o kada tai įvyko?
1979 metais. kaip tvirtinama oficialioje biografijoje ar visgi
1977-aisiais, - kad būtų gauta partinė charakteristika stojimui į
Leningrado valstybinį universitetą?
Politinės informacijos sklaida tais laikais buvo
patikėta tik kruopščiai atrinktiems žmonėms, kurie partiniams organams
nekėlė abejonių dėl jų entuziastingo atsidavimo komunistinėms idėjoms.
Partiniai organai savo ruožtu tarėsi su kitais – specialiais.
Butas iš specialaus fondo
Ir čia prasideda keisčiausia šios istorijos dalis. „Rot Front" - tai
ne eilinė įmonė. Sovietiniais laikais fabrikas buvo tikras
konsorciumas, kurį sudarė daugumas gamybos barų.
Ši įmonė atsirado 1974 metais, sujungus kailių fabriką Nr.1 (Smolenkos
upės pakrantė), fabriką Nr.2 (pradžioje įsikūrusį Nevos prospekto 21
name), o taip pat keletą kailių sukirpimo-pasiuvimo, dažymo-plovimo ir
kitų dirbtuvių. Viena iš jų savo laiku net buvo net Leningrade, o
Kingisepe. Pačiame mieste „Rot Front" įmonės buvo įkurdintos
įvairiausiuose rajonuose. Pagrindinis biuras - Dumskaja gatvėje.
„Mažai kas žino, kad aštuntame dešimtmetyje "Rot Front" buvo specialaus
režimo įmonė. Daugelis mano, kad prie tokių priklausė tos, kurios
vienaip ar kitaip buvo susijusios su kariniu-pramoniniu kompleksu. Vis
dėlto ne taip.
„Rot Front" buvo KGB akiratyje dėl dviejų priežasčių:
viena vertus, fabrikas tiesiogiai prekiavo kailiais su užsienio šalimis
ir jos darbuotojai nuolat važinėjo į užsienį. Kita vertus, išdirbant
kailius, dažnokai buvo naudojami įslaptinti cheminiai reaktyvai.
Ir visi atvykėliai iš Pabaltijo ir padavę pareiškimą dėl priėmimo į darbą
specialaus režimo įmonėje slapčia patekdavo į mūsų kontrolę" -
paaiškino buvęs KGB darbuotojas Nikolajus Stepanovičius, nenorėjęs
įvardyti savo pavardės (o tai dar paskelbs kariniu nusikaltėliu kaip
buvusį SSRS KGB „A" grupės vadą Michailą Golovatovą, kurio tarptautinė
paieška buvo paskelbta būtent pagal Lietuvos orderį ir jį net buvo
sulaikę Austrijoje 2011 metais!).
N.Stepanovičiaus žodžiais remiantis, jis prisimena D.Grybauskaitę: į
„Rot Front" ją priėmė be jokių kalbų. Beje, ne paprasta darbininke, o iš
karto "prirašė" visuomeniniu aktyvistu į pagrindinį biurą.
Buvęs KGB darbuotojas padarė užuominą, jog Leningrado valdyboje
D.Grybauskaitei rodė išskirtinį dėmesį. Konkrečiai, - sprendžiant iš
kai kurių duomenų būsimoji studentė gyveno bute, kuris buvo įtrauktas į
Leningrado srities KGB valdybos administracinės-ūkinės žinybos įskaitą.
„Tokių butų tuomet mes turėjome pakankamai daug. Vieni buvo naudojami
konspiraciniams susitikimams, kiti - apgyvendinimui atvykusiųjų į
komandiruotes iš kitų sričių, treti - kitiems tikslams.
Tikslaus skaičiaus tokių butų jums šiandien niekas nepasakys, bet jų buvo daug.
Kalbant apie D.Grybauskaitę, tai ji buvo įregistruota vienu adresu, o
štai gyveno visiškai kitu. Ir tai niekam nerūpėjo", - papasakojo
N.Stepanovičius.
Sovietų Sąjungoje, kur galiojo griežčiausias priregistravimo režimas,
niekam nerūpėjo, kad mergina iš Lietuvos buvo priregistruota vienoje
vietoje, o gyveno kitoje (tai Vasiljevo salos Malaja prospekte, tai
Belos Kuno gatvėje?) Kas tuo patikės?
Ir ar nekeista, kad įstojusi į Leningrado valstybinį universitetą
D.Grybauskaitė atsisakė universiteto bendrabučio? Kas padėjo jai
išspręsti klausimą dėl buto? Vargu ar trečios eilės teta iš Kirovo.
Ar ji nuomojosi butą už savo pinigus?
Bet juk jos, darbininkės darbo užmokestis, net laborantės ir partinės
aktyvistės, kuri viena gyvena Leningrade ir mokosi vakarais, tokių
išlaidų nebūtų patempusi. Tuomet kas?
N.Stepanovičiaus nuomone, tai galėjo būti tik tuo atveju, jei kažkas iš
KGB valdybos vadovybės buvo palankus atvykėlei iš Lietuvos. Bet tęsti
šią temą jis kategoriškai atsisakė. Matyt, nusprendęs, kad pasakė
ir taip per daug, įvardyti savo pavardę kategoriškai uždraudė ir
toliau bendrauti atsisakė.
Šiuo atveju versija gali būti tik viena: už dukterį paprašė
Polikarpas Grybauskas, lietuvių raudonasis partizanas-ordininkas, NKVD
struktūros darbuotojas.
Vasarį D.Grybauskaitei net teko viešai pareikšti, kad jos tėvas jokiu
NKVD darbuotoju nebuvo, o tiesiog dirbo gaisrininku. Bet dokumentai gi
byloja priešingai: partizanas, paskui - prie NKVD.
Jei būsimojo prezidento tėvas galėjo tarnauti specialiuose organuose,
reiškia - galėjo turėti draugų-kolegų Leningrade, kurių ir paprašė
pagloboti dukterį.
Ir tuomet tampa suprantama, kokiu būdu ji taip lengvai pateko į
specialaus režimo įmonę, kodėl milicijoje nekreipė dėmesio į skirtingą
priregistravimo ir faktinį gyvenamąjį adresus, kaip jai pavyko
pasistūmėti pagal partinę liniją, pasirodant gamykloje tik dėl politinių
informacijų ir lenininių šeštadienio talkų. Galiausiai, atvykus į
Leningradą trejetukininke-komjaunuole grįžti namo tvirtų pažiūrų
komuniste su raudonu diplomu ir puikiomis karjeros perspektyvomis (juk
ją priėmė dirbti į Vilniaus partinę mokyklą).
Lietuvos prezidentė septynerius savo gyvenimo metus
praleido Leningrade. Dabar jos biografija atrodo kaip knyga su išplėštais lapais ir
išbrauktomis pastraipomis.
Tai - tarsi iššūkis prisikasti iki smulkmenų. Šis straipsnis - tik pirmasis iš ciklo, skirto
D.Grybauskaitės pėdsakui Leningrade.
