Gal tik neįprastai šiltas oras, o gal naujas požiūris į šalies
nepriklausomybę, kai Europoje vėl žvanga ginklai, paskatino
miestiečius itin aktyviai dalyvauti Nepriklausomybės atkūrimo dienos
minėjime. Kovo 11-osios vidurdienį Vienybės aikštėje jų susirinko
beveik 10 tūkstančių.
Net atmetus pora tūkstančių moksleivių, kurių pedagogai kartais labai
primygtinai prašo dalyvauti panašiuose renginiuose, susidarytų išties
galinga minia.
Žlunga mitas, kad tokiose šventėse dalyvauja tik pensininkai, kurie
neturi kito užsiėmimo ir susirenka su bendraamžiais padejuoti apie
senus gerus laikus. Didžioji dalis susirinkusiųjų buvo jauni,
darbingo amžiaus žmonės. Dalis jų net nežino, kaip atrodė gyvenimas
sovietiniais metais, tačiau tiki, kad tai nebuvo smagiausi laikai.
Galima spėti, kad šįkart juos sutelkė grėsmingi įvykiai visai netoli
Lietuvos esančioje Ukrainoje, mat šventės dalyvių lūpos be paliovos
kartojo šios valstybės pavadinimą, rankose vis iškildavo ją remiantys
plakatai.
Krašto apsaugos viceministras M.Velička drąsino kauniečius esą Lietuvos
gyventojai gali miegoti ramiai – mūsų šalį patikimai saugo NATO skydas
ir Ukrainos scenarijus negali pasikartoti, tačiau jo žodžiai įtikino ne
visus susirinkusiuosius.
„Gal kitais metais jau negalėsime taip švęsti?“ – svarstė Vienybės
aikštės pakraštyje stoviniuodami du bičiuliai. Galima buvo pajusti, kad
jie patys nelabai tiki tokia įvykių seka, tačiau nerimas – aiškiai
juntamas.
Daugelis dalykų atrodo neįtikimi, tačiau jie vyksta paneigdami bet
kokius logikos dėsnius.
Kur ir kada pastarąjį kartą regėjote panašaus dydžio kauniečių
susibūrimą? Turbūt galima prisiminti tik vadinamąją Garliavos
„violetinę bangą“, kuri staigiai ir grėsmingai iškilo, dar greičiau
nuslūgo, o vandens likučiai spėriai išgaravo 2012-ųjų vasaros kaitroje.
Pagrindiniams šios istorijos veikėjams turėtų būti labai gėda, mat jų
išėjimo į gatves priežastis šių dienų fone atrodo neįtikėtinai menka.
Kita vertus, dauguma jų jau gailisi patikėję netikrais pranašais ir
klydę pasirinkdami bendražygius.
Tik vėliau šie kovotojai suvokė kovoję ne už teisingesnę valstybę, o
prieš teisinę valstybę.
Tokių pranašų būta ir anksčiau – ne taip jau seniai kauniečiai garbino
ant statinės besiropščiantį V.Šustauską, kurį vėliau pasodino į Kauno
mero kabinetą. Rinkėjai turbūt taip pat nuoširdžiai tikėjo, kad kovoja
už geresnį varguolių gyvenimą. Nieko nepakeisi – dauguma žmonių mokosi
ne iš svetimų klaidų ir nori savo kailiu viską išbandyti.
Nereikėtų pašiepti kauniečių neva tik jie gali išrinkti tokius
keistuolius. Geriau patyrinėjus kitų miestų savivaldybių tarybų ar
Seimo narių sąrašą, galima rasti gausybę įdomybių.
Vis dėlto geriau turėti nuomonę ir ją ginti, negu abejingai stebėti pro
šalį praplaukiančius įvykius, keisti spalvą ir be paliovos aimanuoti
visą kaltę suverčiant valdžiai.
Išvis neturime teisės kažkuo piktintis, jeigu rinkimuose dalyvauja
mažiau kaip trečdalis balsavimo teisę turinčių žmonių. Jie ir
nusprendžia, kas mus visus valdys.
Didesnis kauniečių aktyvumas praverstų ne tik tuomet, kai kalbama apie
valstybės išlikimą ar laisvę. Gerų permainų troškimas reikalingas net
kasdieniuose buities reikaluose: pradedant šiukšlių surinkimu kieme ir
baigiant daugiabučio atnaujinimu.
Negi bendruomeniškumo instinktai nubunda tik didžiausios grėsmės išlikti
akivaizdoje?
10 tūkstančių žmonių – tai tik 3 procentai Kauno gyventojų.
Neskubėkime smerkti ir kitų – dalis kauniečių dėl įvairių priežasčių
galbūt negalėjo atvykti į Vienybės aikštę.
Svarbią valstybei dieną galima paminėti ne tik aikštėje skanduojant
patriotinius šūkius ar mojuojant vėliavomis. Nereikėtų užmiršti, kad
dažnam kauniečiui jo namai yra tvirtovė, kuri paliekama tik esant labai
svarbiam reikalui.
„Laikinoji sostinė“
˙
