Nuo XVII amžiaus pradžios, kai pradėtos rengti tokios šventės, Vilniaus aikštės ir gatvės regėjo daugybę neįprastų dalykų, tačiau nei maoriai, nei indėnai, nei krišnaitai nebuvo Kaziuko mugės veidas.
Pastarieji Rytų kultūros puoselėtojai, regis, tikrai liks įamžinti nuotraukose ir vaizdo įrašuose, nes nepastebėti krišnaitų, neišgirsti jų skambančios mantros „Harė Krišna, Harė Krišna, Harė Rama, Harė Rama!“ buvo tiesiog neįmanoma.
Kai sostinės gatvėmis žingsniuojantys teatralizuotų mugės eitynių dalyviai trumpam atsipūsdavo ir nutildavo, tolumoje iškart pasigirsdavo konkurentų „Harė Krišna, Harė Rama“.
Porą kartų abejų eitynių dalyvių keliai susikirto. Krišnaitai buvo taikūs, nekibo oponentams į atlapus, tačiau Vilniaus gatvėmis striksėjo su tokiu užsidegimu, kad tradiciniai saviveiklininkai galėjo tik pavydėti.
Galbūt krišnaitams žvalumo suteikia vegetariški patiekalai – neatsiejama jų gyvenimo būdo dalis?
Tad jeigu rengti Kaziuko mugę būtų patikėta krišnaitams, neliktų nei čirškančių šašlykų, nei milžiniškose keptuvėse susirangiusių dešrelių, nei paskrudusių kiaulių karkų.
Visiems mėsos gaminių ar žuvų pardavėjams kelias į mugę irgi būtų uždarytas.
Juos pakeistų daržovių ir vaisių augintojai. Tiesa, tokiu atveju, ko gero, sumažėtų mugės dalyvių ir lankytojų. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
Juk nereikėtų samdyti ir kultūrinės programos atlikėjų – viską atliktų patys krišnaitai.
