Artimiausiais metais kubinio metro kaina Šakiuose turėtų perkopti 13 litų, Neringoje – 15, o Šilutėje – net 16 litų kartelę. Tokie yra Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) apskaičiavimai. Jie tikrai nėra laužti iš piršto.
Lietuva nuo seno garsėja kokybišku gruntiniu vandeniu, kuris tyras liejasi iš gilių gręžinių. Tad kaip nutiko, kad vanduo, kurio atsargos, atrodo, neišsemiamos, ėmė brangti tokiu greičiu?
Priežasčių – ne viena. Bene pagrindinė – tinkamai nepaskaičiuota vandentvarkos ir nuotekų tvarkymo sistemų plėtra. Nuo 1996 metų iki 2013-ųjų pradžios į jas investuota stulbinama suma – daugiau nei 3 milijardai litų. Didžioji šių lėšų dalis – net 90 proc. – atplaukė iš Europos Sąjungos fondų.
Atrodytų, reikia tik džiaugtis, kad nutiesti tūkstančiai kilometrų naujų vamzdynų, o Lietuva tapo viena pirmūnių visoje ES pagal nuotekų tvarkymą. Ir visa tai – tik už dešimtadalį tikrosios kainos.
Tačiau Briuselio investicijos senka. Iki 2020 metų vandentvarkos sektoriui bus skirta perpus mažesnė suma – 1,4 mlrd. litų. Projektus įgyvendinančioms įmonėms teks pridėti nebe 10, o 50 proc. savo lėšų. O jau sukurtą sistemą išlaikyti kainuoja vis daugiau: ir dėl amortizacinių atskaitymų, ir dėl to, kad tebemažėjančiai Lietuvai ji paprasčiausiai pernelyg didelė.
Prieš 17 metų kuriant planus buvo akivaizdžiai apsiskaičiuota. Iki 2015-ųjų mūsų šalis įsipareigojusi prie centralizuotai tiekiamo geriamojo vandens bei nuotekų tinklų prijungti 95 proc. vartotojų. Dabar šis skaičius vos perkopė 80 proc. ribą ir toliau didėja pernelyg lėtai, kad būtų įmanoma įgyvendinti planus.
Daugelis miestų per pastaruosius dešimtmečius ištuštėjo dėl emigracijos. Svetur triūsiančiam žmogui tikrai nešaus į galvą grįžti į Lietuvą ir paaukoti kelis šimtus ar tūkstančius litų, kad jo namas, kuriame niekas nebegyvena, būtų prijungtas prie tinklų.
Tėvynėje likusiems lietuviams galimybė pasinaudoti centralizuotai tiekiamu vandeniu neretai yra per didelė prabanga. Nors dažnai tinklai atvedami iki sklypo ribos, sukrapštyti kelias šimtines ar porą tūkstančių litų ir prie jų prisijungti ne kiekvienas išgali.
Vandens tiekėjai neturi jokių svertų ir priversti žmonių negali. Todėl ne viena įmonė griebėsi meduolio: viliojo potencialius klientus mažesnėmis prisijungimo kainomis ar galimybe išsimokėti per ilgesnį laikotarpį.
Bet to nepakanka. O kuo mažiau vartotojų, tuo brangiau išlaikyti visą sistemą. Todėl jei jau susidarė tokia padėtis, galbūt verta pamąstyti apie prievartinį prisijungimą prie tinklų. Valstybė galėtų rasti būdų, kaip kompensuoti žmonėms bent dalį šių išlaidų.
Šiuo atveju daug ką lemia ir verslas. Jei provincijos mieste ar šalia jo įsikūrusi viena arba kelios didesnės įmonės, kurios sunaudoja daug vandens ir išleidžia nemažai nuotekų, tuomet visiems šios vietovės gyventojams kaina būna daugiau ar mažiau padori. Tačiau jei iš buvusių gamyklų likę tik griuvėsiai, o naujų investuotojų aplink nėra, tuomet lieka tik taupyti itin brangų vandenį.
VKEKK spėja, kad geriamojo vandens kaina kone visoje Lietuvoje ir toliau kils. Mat už ES pinigus pastatyti tokie įrenginiai, kurių galimybėmis iki galo nepasinaudojama.
Komisija prognozuoja, kad 2015 metais nuotekų valymo įrenginių pajėgumu bus naudojamasi 52,9 proc., vandens gerinimo – 44,3 proc., vandens išgavimo – 34,7 proc., vandens pakėlimo stočių – 31,3 proc., o nuotekų perpumpavimo stočių – vos 18,9 proc.
Joks normalus verslininkas nepirks galingų staklių, kurios suktųsi tik porą valandų per dieną. O valstybė gali. Savivaldybių valdomos vandentvarkos įmonės, išvydusios iš Briuselio plaukiančius milijardus, buvo kaip protą pametusios: kaip nesiimti statyti, jei viskas kone veltui?
Vien sostinę aptarnaujantys „Vilniaus vandenys“ nuo 2000 metų investavo 570 milijonų litų. Dėl to sistemos eksploatavimo sąnaudos išaugo 60 mln. litų per metus. Visa tai turi padengti vartotojai, todėl vilniečiai gali tik džiaugtis, kad vanduo kol kas brangs trečdaliu. Ateityje kainų šuoliai gali būti dar įspūdingesni.
Kita vertus, ne viename mieste kelti vandens kainas vengė vietos politikai, siekiantys įsiteikti rinkėjams. Vandentvarkos įmonės investuodavo ES ir savo lėšas, sąnaudos išaugdavo, o vartotojai mokėdavo tiek pat.
Tad nėra ko stebėtis, kad 2012 metais vos 6 vandentiekio bendrovės iš 48, kurių padėtį nagrinėjo VKEKK, dirbo pelningai. Mat vidutinė geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo savikaina visoje šalyje buvo 5,4 proc. didesnė nei kaina.
Vandentvarkos projektai, remiami ES, įgyvendinami jau kone dvidešimt metų. Kodėl VKEKK pavojaus varpais pradėjo skambinti tik dabar, kai dauguma darbų jau atlikta? Juk Lietuvos tuštėjimo tendencijos buvo akivaizdžios ir prieš dešimtmetį.
Tad tiems, kurie liko tėvynėje, nori nenori teks susitaikyti, kad vanduo vis brangs. Ir tikėtis, kad ateityje tiekėjai pirmiausia apskaičiuos, ko reikia klientams, o tik paskui imsis darbų.
