Jis rėkdavo šaižiu falcetu, nuo kurio cypdavo ausyse, jo burna buvo didžiulė, o kai rėkdavo - taškydavosi seilėmis . Jis nė karto niekam neužvažiavo į ausi, bet visi jo klaikiai bijodavo, nes jis siaubingai garsiai šaukdvao tik progai pasitaikius.
Kažkas panašaus vyksta Lietuvoje. Kalbu ne apie mūsų miestus ir kaimus, kur daugiau mažiau visi gyvena draugiškai ir bendruomeniškai. Kalbu apie mūsų valdžią, kuriai riksmo terapija daro didžiausią įtaką. Ne pavienio rėkimo, bet riksmo išplėstomis ,“teisybė" švytinčiomis akimis, palydimo apokaliptinių tiradų -“...dabar jau viskas...“, „..jei ne - tuomet viskas žlunga...“, „...kokia gėda...“, „... kaimynai vėl mus pralenks...“ - ir taip toliau.
Riksmas ir rėkimas - tai daro didžiausią įspūdį valdžios žmonėms, kurie tiesiog akimirksniu gali pakeisti savo ilgai ruoštus planus, kuriems ruošti buvo pasitelkti ekspertai, brangiai apmokami konsultantai ir partijų draugai. Solidaus aukso medalininko povyza, TV ekrane vos nekibusio į atlapus E.Jakilaičiui - finansų ministro išvedžiojimus apie ruošiamus pensijų kompensavimo būdus, per kelias dienas numalšino ir pirmūnišką nuomonę pakeitė kilęs riksmas prieš automobilių mokesčius. Gerai, gerai, sako ministras ir jo draugai iš Gedimino vienuolika - nieko čia nedarysime, tik nerėkite.
Viena poniutė per knygų mugę pastatė mašiną į balą ir sutepė savo aukštakulnius - OOO... - rėkė moterėlė - ...Kokia gėdaaaa....- Ir kaip aidas atskriejo pritariantis valdžios obalsis - „.. išties gėda, reiktų statyti naują tiltą, tiesiai į LITEXPO...“. Galiu lažintis, jei poniutė nesustos rėkti, dejuoti ir eksponuoti purvinų savo labutinų - naujas parodų tiltas tikrai atsiras.
Rėkimas veikia ne tik pirmūną finansų ministrą, bet ir pragmatiškąjį kultūros ministrą - užteko parėkti kinematografo cechui - apie dideliausias investicijas, plaukiančias pro šalį. Užteko padejuoti apie nepakeliamas kūrybines nacionalinio kino kančias, apie Lietuvos kino belaukiantį Holivudą ir štai - PVM lengvatos kinematografui, mokestinės lengvatos kiną remiančiam verslui. Ak, jei taip garsiai ir įtikinamai mokėtų rėkti rašytojai, jei apie investicijas sugebėtų raudodami gražbyliauti dailininkai ar fotografai - ir jų cechai, matyt, būtų panašiai pamaloninti. Bet, suprantama, ministrų ausis pasiekia tik garsiausi riksmai.
Štai ir aludarių graudžios tirados, dejonės ir aimanavimai išgirsti. Užteko tiesiog ašarojant paniurnėti apie jau jau uždaryti ruošiamas alaus gamyklas, parėkauti apie be alaus pražūsiančią Lietuvą - ėmė ir sumenko grasinimai - ketinimai iki 50 procentų pakelti akcizą alui. Papildomų akcizų beveik nebus. Nes labai jau daug triukšmo.
Jautri ta Lietuva. Labai jautrūs žmonės jai vadovauja. Bet koks - garsesnis, šiurkštesnis, tiesmukas žodis - tiesiog išmuša juos, Lietuvos vadovus iš pusiausvyros.
Negražu taip patarinėti, bet - rėkite. Kas garsiau rėksite - to ir tiesa bus.
