KT nusprendė, jog Konstitucijoje yra įtvirtinta gyvybiškai būtinos - reikalingos žmogaus gyvybei gelbėti ir išsaugoti nemokamos medicinos pagalbos piliečiams garantija ir ji nėra tapatinama su medicinos pagalba žmogaus sveikatai gelbėti ir išsaugoti. Tokią garantiją valstybė gali nustatyti tik turėdama finansinių galimybių - jei biudžetui tokiu būdu neužkraunama per didelė našta.
KT sprendime pažymima, jog valstybės biudžeto lėšos valstybinėms sveikatos priežiūros įstaigoms turi būti skiriamos nemokamos gyvybiškai būtinos medicinos pagalbos paslaugoms apmokėti bei šių įstaigų tinklo veikimui užtikrinti, tačiau jeigu pagalba negali būti laiku ir kokybiškai suteikta valstybinėse gydymo įstaigose ir dėl to yra teikiama kitur - ji taip pat turi būti finansuojama iš biudžeto lėšų.
Save sprendime KT taip pat išaiškino, kad Konstitucijoje nėra nustatyta, koks turėtų būti PSD įmokų dydis ir nuo kokių būtent pajamų jis turėtų būti apskaičiuojamas - tai turi nustatyti Seimas. Jeigu nustatomos skirtingos, nuo asmens pajamų priklausančios įmokos, nuo to nepriklauso teikiamų paslaugų apimtis - ją lemia apdraustųjų sveikatos poreikiai, sukauptų PSD lėšų kiekis ir sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo prioritetai. Teismo sprendime taip pat pabrėžiama, kad PSD turi būti skirstomos atsakingai ir racionaliai, turi būti užtikrinta nuolatinė jų naudojimo kontrolė.
Sprendime pažyma, kad Seimas turi įgaliojimus nustatyti, kad už tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas atsiskaitoma iš privačių finansavimo šaltinių. Įstatymu gali būti nustatyta ir tokia sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo tvarka, kai tam tikrais atvejais paciento pasirinkimu iš privačių finansavimo šaltinių galėtų būti apmokama tam tikra sveikatos priežiūros paslaugos, finansuojamos privalomojo sveikatos draudimo lėšomis, dalis.
Kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos turi būti užtikrintos, kai asmuo ir nepageidauja prisidėti prie jam teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos apmokėjimo, teigiama KT sprendime.
