DNB banko valdybos pirmininko ir prezidento pavaduotojo dr. Vyginto Bubnio teigimu, džiugina tendencija, jog tai suvokia vis daugiau Lietuvos agroverslo dalyvių, o situaciją dar labiau pagerintų didesnis pasitikėjimas ir glaudesnis bendradarbiavimas tarp ūkininkų, perdirbėjų ir prekybininkų.
Ar Lietuvos agroverslo sektorių galime pavadinti našiu?
Verslo logika sako – norint sėkmingai konkuruoti kiekvienas investuotas litas turi atnešti vis daugiau pajamų. Tai galioja ir žemės ūkiui - jeigu mes kiekvienai dešimčiai hektarų nupirksime kombainą, investicijos nebus efektyvios.
Man kažkiek skaudu, kai palyginu Estiją ir Lietuvą. Mano kolegos estai sako, kad jiems įprasta kredituoti pieno fermą, kuriose laikoma tūkstantis galvijų. Lietuvoje girdime, kad pas mus efektyvios fermos jau yra tos, kuriose laikoma šimtas galvijų.
Taigi, efektyvumo požiūriu estams pralaimime. Todėl gyvenant gerais laikais vertėtų turėti planą, kaip sėkmingai plėtoti savo verslą net jei situacija netikėtai pasikeistų. Pastarieji dveji metai agroverslo sektoriui buvo ypač palankūs, tačiau ekspertai primena, kad žemės ūkis jautrus ne tik gamtos išdaigoms. Todėl gyvenant gerais laikais vertėtų turėti planą, kaip sėkmingai plėtoti savo verslą net jei situacija netikėtai pasikeistų.O juk mes siekiame konkuruoti iš esmės toje pačioje rinkoje.
Kitas pavyzdys iš augalininkystės – ūkininkai investuoja į brangius kombainus, kurie neretai kainuoja virš milijono litų. Tokia brangi technika negali dirbti viso labo vos vieną ar kelias savaites per metus.
Turime suprasti, kad žemės ūkis yra verslas, o ilgalaikėje perspektyvoje kiekvienas verslas turi duoti grąžą, net jei dabar didelę investicijų dalį dengia Europos Sąjunga.
Ne mažiau svarbu matyti ir tai, kad Lietuvos ekonomika auga kelerius metus iš eilės - ji augs dar sparčiau, o tai reiškia, kad kartu augs ir samdomos jėgos darbo kaina. Vien jau dėl to pajamos žemės ūkyje turi būti didesnės.
Galiausiai, kainų svyravimai žemės ūkyje būna ypač dideli, kartais net iki dviejų kartų. Įsivaizduokite tokį svyravimą kitose ūkio šakose. Tarkime, statybose staiga dukart pabrangtų statybinės medžiagos ir darbo jėga. Daugelis įmonių tiesiog bankrutuotų. O žemės ūkyje žaliavų kainos nuolat svyruoja labai stipriai, todėl uždarbis turėtų būti pakankamai solidus, kad padėtų išvengti problemų ateityje.
Situacija Lietuvos agroversle gana neapibrėžta – pernai paskelbtas draudimas įvežti pieno produktus į Rusijos rinką, šiemet gresia nuostoliai dėl kiaulių maro. O kur nenuspėjamos gamtos stichijos. Ar ūkininkai ir perdirbėjai yra pasirengę suvaldyti rizikas?
Šiandien jau yra nemažai ūkininkų, kurie moka numatyti ir tinkamai suvaldyti rizikas – išgyventi sausras ir liūtis. Džiugina tai, jog vis daugiau ūkininkų, kurie turi „planą B“, ypač tarp stambių ir vidutinių ūkių. Kiek tas planas geras – nėra vieningo atsakymo, tai priklauso nuo pasirinktos žemės ūkio šakos, kitų sąlygų.
Pastarieji dešimt metų parodė, kad mūsų žemės ūkio rezultatai yra įtakojami ir politinių sprendimų. Buvo įvairių situacijų, susijusių su pieno produktais, paukščių gripu, kiaulių maru. Tą politinę riziką ūkininkai žino, tačiau neretai siekia tiesiog perkelti ją ant valstybės pečių. Aš manau, kad ta rizika reikėtų dalintis. Be abejonės, valstybė turėtų groti pirmu smuiku, tačiau ir žemės ūkio subjektai taip pat privalo prisidėti įgyvendinant „planą B“, nes ilgalaikėje perspektyvoje nuo to priklauso ir kiekvieno iš jų sėkmė.
Mane šiek tiek neramina pasiekiančios diskusijos apie tai, jog didesnę paramos dalį reikėtų skirti mažiesiems ūkiams. Tai lemtų ūkių koncentracijos mažėjimą. Mano nuomone, tai nėra gerai, nes kuo ūkis didesnis, tuo jis efektyvesnis ir vadyba profesionalesnė.
Pažiūrėjus į darbo našumo Lietuvos žemės ūkyje ataskaitas, rodančias, kad našumas yra vienas žemiausių ES, tokie veiksmai kaip bankininkui kelia klausimų, ar mes efektyviai naudosime lėšas, ar iš tikro šitos priemonės riboti žemės koncentraciją ir ūkių stambėjimą yra pamatuotos ir efektyvios ilgalaike prasme.
Ar atsarginį planą ūkininkai kuria iš savo patirties, ar dažniau pasinaudoja tarptautine praktika?
Iš tarptautinės patirties gali pasimokyti nebent didžiausi žemės ūkio produkcijos gamintojai. Visi kiti mokosi bendraudami, iš savo patirties. Kita vertus, ne vienas ūkis turi reikalų su bankais.
Kadangi išduodami paskolą, ypač ilgesniam laikotarpiui, bankai labai atidžiai įvertina rizikas, bendradarbiavimas su banku ūkininkui, ypač tam kuris nori klausytis ir girdėti, yra labai naudingas.
Be to, beveik visi ūkininkai naudojasi Nacionalinės žemės ūkio paramos agentūros paslaugomis. Visi ūkininkai buvo mokomi, kaip daryti apskaitą, kaip vertintis turtą, kaip atskirti pinigų srautus nuo pelno. Tai daroma apie dešimt metų, todėl bendras supratimas yra labai pagerėjęs ir kalbantis su kai kuriais ūkininkais tikrai malonu matyti jų profesionalumą.
Kiek agroverslo sektorius tarpusavyje bendradarbiauja? Juk dažnai matome, kad augintojų, perdirbėjų interesai būna labai skirtingi?
Aš kartais pasigendu horizontalaus bendravimo. Ūkininkas yra tik žaliavos gamintojas, po to dar yra perdirbėjai, produkcijos gamintojai, pardavėjai, pirkėjai. Tai visa grandinė, kuri turėtų glaudžiau bendradarbiauti. Kai kurios jų dalys susitinka, pasitaria, tačiau nežinau, ar natūraliai, ar dirbtinai, dažnai rodoma konfrontacija.
Pavyzdžiui, dažnai susidaro įspūdis, kad pieno gamintojai ir perdirbėjai yra skirtingose barikadų pusėse. Tačiau iš tiesų jie vieni su kitais labai susiję ir turėtų kartu spręsti klausimus, ieškoti abiems pusėms naudingų sprendimų.
Sėkmingas bendradarbiavimas horizontaliam lygmenyje tarp gamintojo ir perdirbėjo yra labai svarbus. Jeigu vienam iškilo problemų, kiti turėtų atsižvelgti ir reikėtų labiau orientuotis į ilgalaikius tikslus ir rezultatus, o ne žiūrėti į viską per vienerių metų derliaus ar kainų prizmę.
Koks yra banko interesas dalyvauti šioje žemės ūkio produkcijos gamybos ir perdirbimo grandinėje?
Visų pirma, šis verslas – žemės ūkio produkcijos gamyba, perdirbimas, maisto pramonė, turi ilgalaikes perspektyvas ir linkęs augti. Visi verslai, kurie linkę augti ilgalaikėje perspektyvoje, yra įdomūs bankui.
Antra, ilgalaikiam augimui reikalingos investicijos. Bankas turi galimybę saugiai paskolinti lėšas ir tikėtis, kad jos bus grąžintos laiku. Tai – mūsų verslo dalis. Stabiliai veikiantys bankai mažai domisi spekuliaciniais sandoriais, o labiau – ilgalaikiais partnerystės ryšiais su savo klientais.
Žemės ūkio produkcijos gamybos ir perdirbimo grandinė yra pakankamai aiški, turinti geras tendencijas pasaulyje. Nežiūrint tų krizių, kurios natūraliai vienose ar kitose šalyse atsiranda, pasaulio ekonomika auga, o augant jai, auga ir vartojimas.
Pirmiausia – maisto vartojimas. O tai gera žinia visiems agroverslo dalyviams.
Ar galima sakyti, kad žemės ūkio bendrovės ir ūkininkai nebebijo bendrauti su banku ir vertina tą pagalbą?
Žemės ūkyje savo jėgoms vertėsi labai nedaug ūkininkų. Jie visuomet jautė valstybės paramą. Greta jos atsiradus ES paramai jie pasijuto tvirčiau, tačiau šalia turint ir banko palaikymą, galima veikti dar geriau. Pastebiu, tai mūsų partneriai tai labai vertina. Bent jau mūsų banko klientų ūkininkų skaičius auga, užimame jau apie 40 proc. šios rinkos. Žinoma, istoriškai turime tam tikrą privalumą, kaip buvęs Lietuvos žemės ūkio bankas. Be to, turime pakankamai aukštų kompetencijų, lojalių klientų, esame pelnę jų pasitikėjimą ir tai duoda tikrai gerus rezultatus.
Kaip euro įvedimas pakeis situaciją žemės ūkyje? Ar ūkininkai turėtų nerimauti dėl naujos valiutos?
Žemės ūkiui šis iššūkis tikrai nėra didesnis, nei bet kuriam kitam verslui Lietuvoje. Mes aktyviai informuosime savo klientus, ką ir kada jie turi padaryti, kuo pasirūpinti. Apie tai bus daug kalbama ir rašoma. Galiu tik patikinti, kad kokių nors ypatingų stresų dėl euro įvedimo žemės ūkyje ar maisto perdirbimo pramonėje tikrai nebus.
* * *
Plačiau agroverslo situaciją ir perspektyvas Lietuvos agroverslo lyderiai aptars vasario 26 dieną DNB banko inicijuotoje konferencijoje „Lietuvos agroverslo konferencija 2014: tendencijos ir galimybės“. Su konferencijos programa galima susipažinti čia.
