G.Kanovičiaus raštų penkiatomio leidybą parėmęs Kanadoje gyvenantis, bet
dažnai į Lietuvą atvykstantis rašytojo sūnus bendrovės „Candid opinion“
vadovas Dmitrijus Kanovičius su „Lietuvos rytu“ kalbėjosi apie tautinių
mažumų padėtį mūsų šalyje bei lietuvių ir žydų santykius.
– Lietuvos lenkų vardu kalbantys politikai reikalauja įteisinti pavardžių rašybą pasuose lenkiškais rašmenimis ir leisti gausiai tautinių mažumų gyvenamose vietovėse vietovardžius rašyti ir jų kalba. Bet ar tai iš tiesų tautinėms mažumoms svarbios problemos?
– Atsakydamas į panašų klausimą, mano tėvas G.Kanovičius atkreipė
dėmesį, kad Izraelyje gatvių pavadinimai rašomi ir hebrajiškai, ir
arabiškai. Žydų ir arabų konfliktas tebesitęsia ir dar nežinia, kiek
metų tęsis, bet tai netrukdo rašyti pavadinimus abiem kalbomis.
Gal kai kurių žydų savimeilę ir užgauna arabiškai užrašyti pavadinimai,
bet Izraelyje niekas dėl to neprotestuoja, jokia partija nekelia šio
klausimo, nes nugali protingumo kriterijus. Kam be reikalo erzinti
arabus?
Manau, ir Lietuvos politiniame gyvenime vietovardžių ar pavardžių rašyba
neturėtų būti esminė valstybės problema.
Vis dėlto reikėtų visiems vengti kurstyti aistras - verčiau susėti prie
bendro stalo ir ieškoti kompromisų, mokytis vienas kitam nusileisti. Lietuvos
tarptautinio įvaizdžio stiprinimui toks kivirčas dėl pavardžių ir vietovardžių
rašybos tik kenkia.
- Ar tenka girdėti Lietuvos žydų nusiskundimų, kad jie kaip nors diskriminuojami?
- Pirmiausia Lietuvoje labai mažai liko žydų, su kuriais bendraudavau
kadaise vaikystės ir jaunystės metais, kai dar gyvenau Vilniuje. Bet iš
mane pasiekiančių atgarsių žydams daugiau rūpi Lietuvos valstybės
vaidmuo padedant suprasti bendrą lietuvių ir žydų istoriją, kuri mus ir
jungia, ir skiria.
Ši istorija be galo turtinga ir daugiausia pozityvi, išskyrus Antrojo
pasaulinio karo laikotarpį, kai žydų ir lietuvių santykiai buvo labai
skaudžiai sužeisti. Galima sakyti, kad kuriam laikui šie santykiai buvo
nužudyti. Iki šiol žaizdų dar nepavyko pagydyti.
Tačiau, kaip sako mano tėvas, šių žaizdų neįmanoma gydyti nuolat ant
jų barstant druską. Reikia eiti pirmyn, aišku, nepamirštant praeities,
bet vengiant vieni kitiems reikšti pretenzijas.
Ko gero, net ir žydų emigraciją iš Lietuvos didele dalimi lėmė tai, kad
nepavyko išgydyti praeities žaizdų. Iš istorijos gerai žinoma, kad
šalys, kurias palieka žydai, dėl to tik nukenčia ir, atvirkščiai, kur
klesti žydai - ir valstybė tvirtėja. Nejau Lietuva taps istorine
išimtimi?
Nesakau, kad žydai yra kažkuo išskirtiniai, bet jų padėtis atspindi
valstybės sveikatą, gebėjimą sukurti sveiką aplinką visiems žmonėms.
Dabar Lietuvoje kuriamos geresnės sąlygos visoms tautoms, tačiau
žydų čia jau beveik nebeliko...
- Lietuvos žydų bendruomenė ir dabar daro įtaką šalies gyvenimui. Ar jiems pavyks tęsti šimtametes žydų istorijos ir kultūros tradicijas?
- Labai nesinori pritarti nuomonei, kad Lietuvos žydų istorija jau
baigėsi, bet nelengva rasti argumentų, kurie nuteiktų optimistiškai.
Aišku, dar galima mėginti tęsti žydų veiklos tradicijas ir tam reikia ne
žodžių, o darbų. Daug kas priklausys nuo Lietuvos politikų, kurių
rankose švietimo sistema, galinti skleisti istorijos suvokimą ir
formuoti visuomenės, ypač jaunosios kartos, požiūrį į žydus bei kitas
tautines mažumas.
Turime diegti požiūrį, kad visos Lietuvoje gyvenančios tautos yra viena
šeima, tik skirtingai spalvingos ir tuo viena kitą praturtinančios.
Norėdama prisidėti prie šio darbo, mūsų šeima Jonavos, kurioje gimė
tėvas, moksleiviams įsteigė premiją už rašinius apie tautinių mažumų
indėlį į miesto istoriją ir kurtūrą. Toks pat ir vienas iš G.Kanovičiaus
raštų rinkinio projekto tikslų.
Norime, kad mūsų tėvo kūryba, kuri žydų gyvenimo pavyzdžiu kalba apie
bendražmogiškas problemas, padėtų Lietuvai geriau suprasti, jog ją kūrė
visos šioje žemėje gyvenusios tautos. Turime mokytis mylėti savo
tėvynę ir kaimynus, o tuomet nesinorės išvykti laimės ieškoti svetur.
Aš pats išvažiavau iš Lietuvos. Išvyko ir daug mano pažįstamų. Manau,
dėl to nuskurdome mes, nuskurdo ir Lietuva. Mano meilės žemei, kurioje
užaugau, niekas užmušti negali, todėl aš čia vis sugrįžtu.
Niekam Lietuvoje neturiu pretenzijų dėl to, kas įvyko. Bet reikia
pripažinti, kad žmonės, čia netekę savo šeimų ir artimųjų, dar jaučia
nuoskaudą ir gal net pyktį.
Kita vertus, prisimenu, ir lietuvius, kurie prarado Sibire savo
artimuosius. Neverta užsiiminėti buhalterija ir skaičiuoti, kurių
netektys skaudesnės - skauda vienodai.
- Ar prieš kelis dešimtmečius išvykę iš Lietuvos žydai dar jaučia ryšį su tėvyne?
- Susidaro įspūdis, kad Lietuva jiems vis mažiau rūpi. Tie žmonės,
kurie čia užaugo ir jų asmenybes formavo Lietuva, pamažu išeina. O mūsų
vaikams ši šalis - jau tik egzotika. Jie domisi Lietuva tiek, kiek
jiems įdomi jų tėvų praeitis.
Vis dėlto žydų susidomėjimas Lietuva galėtų atgyti, jei čia būtų
atgaivintos žydiškos kultūros tradicijos. Nekalbu apie turistinius ar
verslo ryšius - tai lemia kiti interesai, nors lietuviškos šaknys gali tuos
ryšius sužadinti.
- Gal būtų įmanoma sudominti labai turtingus litvakų kilmės verslininkus imtis Lietuvoje ir verslo arba prisidėti atkuriant tokius žydų kultūros paminklus, kaip pavyzdžiui, barokinę Didžiąją Vilniaus sinagogą?
- Iš tiesų Vilniaus mero Artūro Zuoko idėja atkurti Didžiąją sinagogą
galėtų sujungti bendram darbui lietuvius ir žydus. Lietuva tarsi tiesia
ranką litvakams. Tikiu, kad kada nors tokį projektą gali pavykti
įgyvendinti.
Litvakai labai įtakingi žydų pasaulyje. Daug jų yra iškilios Izraelio
politikos asmenybės, kaip antai Shimonas Peresas, Benjaminas Netanyahu,
Ehudas Barakas. Net kai kurie mano klasės draugai ėjo ar eina aukštas
pareigas Izraelio kariuomenėje, diplomatinėje tarnyboje.
Tačiau vargu, ar reikia litvakus išskirti iš kitų žydų. Be to,
pastebėjau, kad litvakai itin skausmingai prisimena praeitį - jie visi
Lietuvoje prarado daug savo artimųjų. Bet pasaulis keičiasi, ekonomika
anksčiau ar vėliau nugali emocijas.
