Aplink žaidžia vaikai, spragsi fotoaparatai, skamba rusiškos dainos. Jokios baimės dėl saugumo, jokių priekaištų dėl prastų sąlygų ar valkataujančių šunų. O netikę viešbučiai jau seniai pamiršti. Lyg jų nebuvę.
Sočio olimpinės žaidynės pasiekė finišą, o pašėlusiame maratone nebuvo jokių rimtų
kluptelėjimų. Nuogąstavimai dėl galimų teroristinių išpuolių, prastų oro sąlygų, transporto
ar organizacinio chaoso buvo nepagrįsti.
Į Olimpinį parką ar viešbučius kursuojantys autobusai nuo grafiko nenuklysdavo nė per minutę, o kalnus juosiančios keltuvų linijos, veikusios visą parą, sugesdavo labai retai ir labai trumpam.
Jokių nesklandumų kruopščiuose patikrinimo punktuose šalia geležinkelio, autobusų stočių ar olimpinių objektų. Arenos ir trasos - naujos, švarios, be priekaištų funkcionuojančios. Sportininkai iš tiesų mėgavosi savo svajone.
„Tai - tikrai tobula", - ištarė amerikiečių žurnalistas, kuriam Sočio olimpiada buvo jau devintoji jo gyvenime. Toks žmogus žino, ką sako. Rusija ištesėjo savo pažadą surengti saugias, stulbinančias ir nepriekaištingas žaidynes.
Tačiau ant šios tobulybės aukuro sudegė svarbiausia dalis - olimpiados dvasia. Ne trasose, o šalia jų. Taip, Vladimiro Putino sukurtas „Plieninis žiedas" sukosi be priekaištų, tačiau jame nebuvo jokios magijos. Jokio natūralumo.
Beprotiškomis pastangomis olimpiados svečiams kurtas saugumo jausmas, prieš akis išnyrančios puikios sporto bazės, didžiuliai nauji viešbučių kvartalai nukėlė į dirbtinį pasaulį, kurio ribos, regis, taip pat nėra tikros.
Sunku nesijausti keistai, kai dar sovietmečiu dvelkiančių kurortų - Adlerio ir Sočio - apylinkėse važinėja tik nauji autobusai ir prabangūs visureigiai. Kitokių automobilių čia tiesiog nesimatė - vietiniams gyventojams su nuosavu transportu buvo uždrausta net rodytis.
Nors Sočio olimpiada tapo šilčiausia žiemos sporto šakų žaidynių istorijoje, čia nuolat buvo juntamas šaltukas. Vietos gyventojai buvo pernelyg atsargūs su turistais iš užsienio, o laisvam bendravimui trukdė ir kalbos barjeras, ir pernelyg dideli kultūrų skirtumai.
Olimpinis parkas kone kasdien buvo apytuštis - tik prie oficialios suvenyrų parduotuvės nuolat driekėsi didžiulės eilės. Daugiausia vietinių. Jei nori pajusti olimpinę dvasią - nusipirk pliušinį talismaną. Pačios varžybos - jau ne taip svarbu. Nebent ledo ritulys ar dailusis čiuožimas.
Šalia pagrindinių kelių, geležinkelių, tunelių, po tiltais ir viadukais, sankryžose budėdavo kariai. Visą parą. Pirmosiomis dienomis atidūs, vėliau - nuobodžiaujantys.
Olimpiadą kuriančius žmones kaustė pareiga ir baimė. Jie darė viską, kad tobulos olimpiados įvaizdis būtų išsaugotas. Visi jie buvo tiksliai sustyguoto ir labai brangaus projekto dalis.
Tačiau olimpiada nėra tik projektas. Tai šventė ir jos šeimininkams, ne tik svečiams, kai džiaugiamasi ne tik iškovotais medaliais, bet ir olimpiniais žiedais, spalvotais sirgaliais ar siautulingomis linksmybėmis baruose. Bet šioje šventėje trūko ir draugiškumo, ir lengvo pamišimo, ir dvasios.
Tokia prabangaus ambicingumo kaina.
