Ar tikrai taip yra, jei miršta kūdikiai, avarijose žūva nekalti praeiviai, blogi žmonės tarpsta, o teisieji vargsta? Atrodytų, jog blogio ir netobulo pasaulio egzistavimas paneigia ir Dievą, ir jo Apvaizdą. Evangelijoje rašoma, jog Dievas siunčia saulę ir lietų tiek teisiam, tiek nusidėjėliui, tačiau susidaro įspūdis, jog pastarajam dar net labiau. Ir bažnytinėje terpėje kartais yra juokaujama, jog labiau veikia ne Šventoji Dvasia, bet pažintys ir interesai. Kyla abejonių, kad arba Apvaizdos nėra, arba ji nemyli kūrinijos, arba yra neteisinga... Gal yra silpnesnė už velnią, kuris padeda savo tarnams?
Tokia abejonė ir išvada atsiranda pasiliekant tik žemiškoje perspektyvoje. Biblijoje žvelgiama plačiau, keliamas pabaigos ir galutinio tikslo klausimas, ar žmogus laimės sielos išganymą Dangaus Karalystėje. Jėzaus pasakojime apie aptekusį votimis ir badu mirštantį vargetą Lozorių ir lėbaujantį turtuolį parodoma, jog judviejų gyvenimas po mirties radikaliai pasikeičia: vienam amžinas džiaugsmas Abraomo prieglobstyje, kitam – amžina kančių vieta, nes jis atsiėmė savo džiaugsmus dar gyvendamas žemėje.
Dėl žmogiško nekantrumo ir tikėjimo stokos sunku laukti tolimos ateities, amžinybės.. Dievas veikia kaip jam patinka: kartais greitai, o dažniausiai – pamažu. Lietuvą jis vedė per ilgą okupaciją, o Nepriklausomybė atėjo švelniai ir greitai.
Dievo Apvaizdos tema turi du dėmenis: proto ir tikėjimo. Priešingai, nei daugelis pamanytų, ji pradėta svarstyti ne krikščionybėje, bet Antikos laikais. Graikų mąstytojai Apvaizdos klausimą svarstė kosmoso, logoso, intelekto požiūriu. Kaip tarp kūno narių daugybės svarbiausia yra galva, panašiai būtų galima teigti, jog yra komoso, gamtos Galva, Intelektas, kuris visa valdo, todėl panašiai ir žmogus turi iškelti savo (kad ir ribotą) protą aukščiau jausmų ir aistrų, susiderinti su visa pagrindžiančiu Intelektu.
Žinoma, šis sokratiškasis suvokimas yra labai bendras ir nenurodo, ar, ir kaip Apvaizda įtakoja konkretaus žmogaus gyvenimą, užtat Platonas teigė, jog aukščiausioji dievybė Demiurgas rūpinasi kūriniai per žemesnes dievybes, kurios padeda dalykams pasiekti tobulą atitikimą jų idėjoms, kosminei logikai.
Platono sekėjas Plotinas manė, jog dievybės planuoja prieš darant, numato tikslus ir priemones, galimybes. Šia savybe apdovanojo ir žmones. Jo naudota graikiškoji pronoia sąvoka atitinka lietuviško žodžio įžvelgti prasmę ir yra pasisavinta krikščioniškos Apvaizdos teologijos terminijoje daugelyje kalbų.
Vertinga yra Prokloso įžvalga, jog ne tik blogai besielgiantis, tačiau ir nesistengiantis mąstyti ir suprasti žmogus prieštarauja Dievui. Bet tiek aristoteliškoje, tiek platoniškoje perspektyvoje ir žmogus, ir Dievybė neturi pasirinkimo, privalo naudotis protu ir siekti dorybės, kad atitiktų tobulumo reikalavimą.
Bibilijoje labiau žavimasi ne gamtos tvarka, kurią mėgo pabrėžti graikai, bet atkreipiamas dėmesys į Dievo veikimą istorijoje. Judaistinėje tradicijoje Apvaizdos termino nėra, yra aprašoma gyva patirtis, jog Dievas myli išrinktąją tautą ir ja rūpinasi. Čia nėra pabrėžtos būtinybės atitikti amžinąją kosmoso tvarką, nes Dievas laužo savo paties sukurtos gamtos (ne moralės!) dėsnius, parodydamas, jog globoja žmogų. Šią idėją plėtojo ir Jėzus Kristus, tai sava yra ir jo išpažinėjams.
Dėl šios priežasties tikrovė nėra visada aiški ir perregima, visuomet įpareigojanti, kaip įsivaizdavo senovės graikų mąstytojai. Dievas nesiblaško, bet ir nėra įkalintas savo paties kūrinijoje – jis daro stebuklus, jo veikimas kartais yra paradoksalus ir nenuspėjamas. Tai suteikia padrąsinimą ir mums ieškoti nestandartinių sprendimų ir galimybių.
Jog Dievas tapo žmogumi, graikams buvo skandalinga. Jiems buvo sunku priimti, kad yra laužoma kosminė tvarka, prasilenkiama su protu ir logika. Jog Dievas asmeniškai atėjo į pasaulį, būtų nesuvokiama ir Platonui, kuris tarpinėmis dievybėmis priskiria pasaulio tvarkymo uždavinį, nes aukščiausiasis ir tobuliausiasis Demiurgas neturėtų „teptis rankų“ į netobulą ir blogą materialų pasaulį. Neatsitiktinai išliko šv. Pauliaus liudijimas, jog graikai krikščionišką mokymą laikė kvailyste. Čia pasirodo proto ir tikėjimo prigimties ir santykio problema: tikėjimas pripažįsta Dievo laisvę ir jo paradoksalią visagalybę net tada, kai protas to nesugeba suvokti.
Krikščionys nepriešina šių dviejų požiūrių, bet apvienija. Reikalingas ir proto, ir tikėjimo elementas, nes Apvaizdos veikimo kodas yra protingas, žmogui įskaitomas, pasireiškia per esamos tikrovės struktūrą, tačiau turi ir paradoksalų, neprognozuojamą aspektą, pasireiškiantį tikėjimo srityje ypač stebuklais.
Apvaizda yra ne tiek „visatos variklis“, kiek didžioji pedagogė, visus be išimties kantriai mokanti, net jei kai kurie ir nenori mokytis. Ji visa daro iš meilės, veda per netobulumą į tobulumą, ir per sunkias, ir per nemalonias patirtis, iššūkius į mus pranokstantį galutinį tikslą. Toje kelionėje naudingas ir graikiškasis vadovavimasis sveiku, objektyviu protu, ir krikščioniškasis tikėjimas Jėzumi Kristumi, kurį krikščionys ir įvardija įsikūnijusia Apvaizda.
