Per beveik 100 pastarųjų metų Lietuvoje buvo pasirodžiusius tik dvi mūsų tautiečių parašytos knygos apie Svetimšalių legioną. Pirmoji išleista dar 1917 m., antroji – 1936 m. Žilvaro Braznausko „Legionas – mano tėvynė“ yra trečioji lietuvio knyga apie tarnybą legendomis apipintame legione.
Autorius sako, kad jam legionas – tai 2 REP (2-eme régiment étranger de parachutistes – 2-asis svetimšalių parašiutininkų pulkas), kuriame jis, po pusmečio mokomajame pulke, praleido ketverius su puse metų.
„Ne visi įsivaizduoja, kas tai yra legionas. Legioną žmonės įsivaizduoja, kaip paršų fermą, kur visi suvaryti ir uždaryti... Iš tiesų, legionas – tai dešimt skirtingos paskirties pulkų, išmėtytų po įvairias pasaulio vietas. Ir kiekvienas iš tų pulkų turi savo paskirtį – inžinerijos pulkas, kavalerijos pulkas, parašiutininkų pulkas, pėstininkų pulkas, kitas pėstininkų pulkas, mokomasis, administracinis pulkas“, – sako legioną iš vidaus pažinęs knygos autorius.
Jis pasakoja, kad knygoje ir bus atspindėta ta patirtis, kurią jis 1993 m. – 1998 m. įgijo tarnaudamas 2-ajame parašiutininkų pulke. Dislokuotas Korsikoje, pulkas dalyvavo kovinėse operacijose Konge, Centrinės Afrikos Respublikoje, Bosnijoje. Legiono parašiutininkai kurį laiką praleido Gabone ir ruošėsi intervencijai į Ruandą. Tačiau politikai tąkart nepriėmė sprendimų ir į Ruandą legionieriai neįžengė.
Žilvaras sako, kad knygoje aprašomi įvykiai tokie, kokie jie buvo. Be pagrąžinimų ir iškraipymų: „Jeigu tie įvykiai buvo brutalūs, tai taip ir aprašyti. Jei buvo kažkas jausmingo, tai jausminga ir liko“.
Brutalios prancūzų kalbos pamokos
Į Svetimšalių legioną autorius įstojo jau turėdamas poros metų tarnybos sovietų kariuomenėje patirties. Po penkerių metų tarnybos Prancūzijai, grįžęs namo legionierius dar 13 metų tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Todėl nenuostabu, kad ir knygoje kartais lyginamos bei sugretinamos skirtingos kariuomenės.
„Imant skirtingas kariuomenių sistemas, tai yra visai nesulyginami dalykai. O kalbant apie žmones, tai šiandien turiu pastebėti, kad Lietuvos kariuomenėje mes turime kuo didžiuotis ir kuo džiaugtis. Kalbant apie legioną, reikia pasakyti, kad ten žmonės praeina griežtesnę atranką, iš jų daugiau reikalaujama. Patys žmonės ten nesugeba iš savęs pareikalauti tiek, kiek iš jų išspaudžiama. Gal dėl to jie ten geriau atsiskleidžia“, – svarsto autorius.
Į Prancūziją iš Kauno Žilvaras išvažiavo beveik nieko nežinodamas apie legioną. Dabar, sako, bepigu. „Visagalis Googlas“ iš karto pateikia pilną informaciją nuo fizinių testų normatyvų iki legionierių algos. O prieš 20 metų informacijos apie tarnybą nebuvo visai. Tik Fredericko Forsytho knygoje ,,Šakalo diena“ Žilvaras buvo aptikęs mitą, kad po tarnybos visi legionieriai tampa samdiniais.
„Perskaičiau, kad visi legionieriai yra lenkai, stiprūs, kaip senovės lietuviai, galintys įveikti dešimt kryžiuočių. Tik toks įspūdis ir buvo. O nuvažiavęs susidūriau su tikrove, kuri pralenkė bet kokį galimą mano įsivaizdavimą“, – sako buvę legionierius.
Verbavimo punkte Paryžiuje „prisidavęs“ lietuvis pateko į tautų katilą. Legione tarnauja 180 tautybių vyrai iš visų pasaulio kampelių. Oficiali kalba legione – prancūzų. O lietuvis tarnauti stojo mokėdamas vieną vienintelę frazę prancūziškai – „merci bocu“.
Mokytis prancūzų kalbos teko, kaip pats sako – „iš eigos“. Mokėsi kentėdamas smūgius ir darydamas atsispaudimus.
„Knygoje cituoju dabar jau mirusio kito tarnavusio lietuvio Šarūno Užusienio laišką. Ten aprašyta tipinė prancūzų kalbos pamoka legione. Ateidavo seržantas ir pranešdavo, kad visi mokysis skaičiuoti iki 50. Ir iš karto išvardindavo skaičius nuo vieno iki 50. Visi naujokai turėdavo pakartoti. Kas nesugebėdavo, gaudavo stiprų ir taiklų smūgį į krūtinę. Kitą dieną visi jau puikiausiai skaičiavo iki penkiasdešimties. Pasirinkimo niekas neturėjo. Nežinau, kokios dabar taikomos tipinės pamokos, bet spėju, kad dalis panašių pamokų turėtų būti išlikę“, – pirmuosius sunkumus legione kalbėdamas su lrytas.lt prisiminė knygos autorius.
Rusas bėgo nuo Odesos mafijos
Knyga, kurią jau šią savaitę pristatys Žilvaras, yra ne tik apie legioną, bet ar apie jame sutiktus žmones. Kiekvieno istorija skirtinga, patirtis irgi. Jauniausias legionierius, su kuriuo teko tarnauti autoriui, buvo vos septyniolikos sulaukęs vengras. Tačiau čia pat tarnavo ir didelę patirtį turintys Rusijos „specnazo“ kovotojai, buvę vakarų šalių spec. pajėgų kariai, Čečėnijos kalnus perėję žmonės.
Buvo pulke ir keli lietuviai. Kiek jų buvo visame legione, Žilvaras sako nežinantys. Tačiau patikina, kad jam paliekant legioną, pulke jau buvo penkiolika lietuvių.
Iš pradžių autorius dar bandė klausytis istorijų, kaip vienas ar kitas karys pateko į legioną. Vėliau sako tiesiog nustojo tuo domėtis, nors kai kurias istorijas iki šiol pamena.
„Vienas rusas sakė taip: bėgau nuo Odesos mafijos. Viskas vyko Vokietijoje. Tas rusas ten gyveno ir Odesos mafija ten veikė. Jis tiesiog ringe nepralaimėjo, kai turėjo pralaimėti. Tai tikra istorija, labai panaši į filmo su Jean-Claude Van Damme (Žanu Klaudu van Damu) scenarijų. Jis nepralošė kovos, kurią turėjo pralošti. Už tai, kad jis praloš, buvo statomi pinigai. Geras boksininkas buvo, geras kovotojas, bet nusižengė kažkokioms mafijos taisyklėms. Per Interpolą jo niekas neieškojo, jis bėgo nuo savų. Pasislėpė legione, o po pusantrų metų buvo išmestas“, – pasakojo knygos autorius.
Jis sako, kad legionas iš tiesų priima ir bėdų su teisėsauga turinčius asmenis. Juos priima ir slepia. Tačiau ne visus. Viskas priklauso nuo nusikaltimo sunkumu. Pats Žilvaras yra sutikęs ne vieną, kuris legione slėpėsi, pavyzdžiui, po muštynių su žandarais. Jei žmogus nėra ieškomas per Interpolą, jei nėra paskelbta jo paieška per kelias šalis, legionas tokį priims.
„Jeigu kas nors priklauso tarptautiniam narkotikų sindikatui, toks neturi galimybių. Visus kandidatus tikrindavo. Yra žvalgybos skyrius, kuris tą darbą atlieka. O prancūzų žvalgyba juk nėra paskutinė pasaulyje. Jie tikrindavo savo įmanomais kanalais. Ir dėl to atranka užtrukdavo iki trijų savaičių. Bet daugumoje atvejų legione iš tiesų būdavo galima pasislėpti ir daug kas taip darydavo“, – sakė Žilvaras.
„Papasakoti tai, ką tekdavo ištverti, neįmanoma“
Knygos autorius sako, kad tarnyba legione nėra lengva. Ten nuolat tenka atlaikyti ne tik milžiniškus fizinius krūvius, bet ir smarkų psichologinį spaudimą. Nepaisant to, norinčių tarnauti Prancūzijai netrūksta. Tuo metu, kai tarnauti pradėjo Žilvaras, į vieną vietą legione pretendavo devyni žmonės. Jam baigiant tarnybą – keturiolika žmonių į vieną vietą. Kartais šis skaičius pašokdavo net iki trisdešimties kandidatų į vieną vietą.
Gal todėl, kad legionui artimiausiu metu negresia pritrūkti norinčių, suformuota brutali sistema padeda atsirinkti geriausius ir ištvermingiausius karius. Net ir praėję atranką, daugybė jų vėliau dėl įvairių priežasčių palikdavo legioną.
„Papasakoti tai, ką tekdavo ištverti, neįmanoma. Tą reikia pajusti. Tai iš tiesų yra brutali kariuomenė su savo tradicijom, savo taisyklėm. Žmonės tą sistemą turi priimti, o kas negali to padaryti, privalo pasitraukti. Po penkerių metų tarnybos mes susirinkome ir bandėme suskaičiuoti, kiek iš mūsų mokomojo būrio, išsibarsčiusio po visą pasaulį, po visus dešimt pulkų, liko. Paaiškėjo, kad tik aštuoni žmonės vis dar tarnauja. Per penkerius metus iš 32 žmonių liko tik aštuoni! Tai daug pasakantis skaičius“, – sako knygos autorius.
Jis tvirtina, kad dezertyravimas iš legiono buvo gana dažnas. Bėglių niekas labai ir neieškodavo, nes į jų vietą visada rikiuojasi norinčių eilė. Antra vertus, legionieriai dažnai dezertyruodavo dar ir dėl to, kad šiaip palikti legioną neištarnavus privalomojo laiko, nebuvo galimybių.
„Jei kas nors ateina ir pasako, kad jam sunku ir nori pasitraukti, tą pasodina į cypę. Dešimčiai parų, kad persigalvotų. O vėliau pradeda žmogų spausti ir gniuždyti psichologiškai – tu niekam tikęs, tu nieko nesugebi, tu nieko negali. Viskas labai priklausydavo nuo to, kas vadovaudavo kalėjimui. Štai parašiutininkų pulke vienas viršininkas sugalvojo, kad kalinių diena turi prasidėti nuo 8 km kroso su pilna ekipuote. Jie bėgdavo kiekvieną rytą, tik, žinoma, be ginklų. Tai buvo sugalvota tam, kad niekas nenorėtų pakliūti į kalėjimą. Pietų juos iš kalėjimo atveždavo, valgydavo atskirai. Kartais būdavo ir taip: valgymui būdavo skirta dešimt minučių, o valgyti turėdavo bėgdami aplink sustumtus stalus. Kiek sugebėdavo pavalgyti, tiek ir turėdavo. Jei tai būdavo sriuba, tai jos neįmanoma suvalgyti bėgant. Jei pica – gerai kramtant, galima praryti kažką“, – pasakojo Žilvaras.
Vietoje 3 val. kelionės – 10 parų be maisto
Knygą apie penkerius metus, praleistus Svetimšalių legione, parašęs Žilvaras sako, kad aprašė daugybę nuotykių, kuriuos patyrė. Tačiau tai nėra viena istorija, kuri tęsiasi nuo pradžių iki galo, tarsi romanas apie meilę. Knyga susideda iš daugybės mažų epizodų, joje gausu asmeninių laiškų ištraukų.
Svetimšalių legionas sukurtas tam, kad Prancūzijos interesai būtų ginami sukeliant kuo mažesnį pavojų šalies piliečiams. Todėl į karščiausius taškus visų pirma metami legiono pulkai. Į pavojingiausias vietas visų pirma metami užsieniečiai, dėl kurių, kaip sako knygos autorius, vėliau motinos neverks, atėjusios Paryžiuje prie prezidentūros. Pavyzdžiui, šiuo metu Malyje vykstančioje kovinėje operacijoje visų pirma kovoti pradėjo būtent legionierių parašiutininkų pulkas. Dalis jo net buvo nuleista parašiutais kažkur užnugaryje, kad iš ten pradėtų vykdyti kovinę operaciją.
„Mus Konge taip norėjo parašiutais išmesti. O mes visai nenorėjome, kad taip nutiktų, – tarnybą Afrikoje prisiminė Žilvaras. – Yra du Kongai. Kongo Respublikos sostinė yra Brazavilis. Mes ten buvome dislokuoti. O kitoje upės pusėje yra Kongo Demokratinė Respublika, buvęs Zairas, su sostine Kinšasa. Mes kaip tik ruošėmės intervencijai į Zairą. Turėjome iš ten traukti pabėgėlius, kurie bėgo nuo sukilėlių. Mes net naktimis treniruodavomės, plaukiodavome ta upe pirmyn ir atgal, žiūrėdavome, per kiek laiko mes ją įveikiame. Tačiau galiausiai didžiausia košė užvirė mūsų krante ir pabėgėlius teko gelbėti iš paties Brazavilio. Buvo 30 tūkst. pabėgėlių. Iš jų – penki tūkstančiai baltųjų. Tie žmonės buvo užsilikę visuose užkampiuose. Juos reikėjo išgriebti iš visų pakampių, sukišti į lėktuvus ir išsiųsti“.
Buvęs legionierius prisiminė, kad tąkart jis gavo užduoti atgabenti oro uostą saugantiems prancūzų parašiutininkams vandens. Išvažiavo dviese ir neginkluoti. Vandenį turėjo vežti iš prancūzų vaisvandenių gamyklos kitame miesto gale. Tąkart buvo sakoma, kad kariškiai gali būti tikri, jog tik toje gamykloje vanduo nebus užkrėstas.
Pats knygos autorius pripažįsta, kad vandens jis išvažiavo po audringos nakties, miegojęs vos valandą. Jau vėliau, analizuodamas įvykius, suprato, kad ženklų, pranašaujančių pavojų, buvo daugiau nei pakankamai. Tai ir viena kryptimi traukiančios minios pabėgėlių, rąstais užverstas kelias, ginkluoti žmonės pakeliui. Tačiau visą tai lietuvis ignoravo. O prie gamyklos pateko į smarkų apšaudymą.
„Iš pradžių mūsų nenorėjo įleisti, paskui nusileido. Įvažiavom į vidų, tada jau nebenorėjo išleisti. Galiausiai leido mums su tuo vandeniu išvažiuoti, atsidaro vartai, priešais iš karto sprogsta mina. Tada jau aš pats nusprendžiau, kad niekur nebevažiuosim. Nuo to momento mano galva pradėjo dirbti. Knygoje šio epizodo nėra, bet galiu papasakoti, kas buvo toliau. Guliu, kulkos virš manęs takelius raižo. O aš jaučiu, kad kažkas už kojos tampo. Atsisuku – juodaodis guli ir butelį į mane tiesia. Gal nori alaus? Jis koridoriuje guli, jo kulkos nepasiekia. Aš jam ir sakau – ačiū, aš šiandien jau atsigėriau, man užtenka“, – pasakojo Žilvaras.
Išsiaiškinęs, kad aplinkui, artėjant rinkimams, ginklais santykius aiškinasi nesutariančios grupuotės, lietuvis apie tai informavo saviškius ir gavo nurodymą laukti pagalbos. Tą patį vakarą gelbėti į bėdą patekusių dviejų legionierių atskubėjo gerai ginkluotų karių būrys. Tačiau traukiantis iš gamyklos, gelbėjimo būrys su išgelbėtais kariais buvo priverstas įsitvirtinti vos už poros kilometrų buvusiuose apleistuose dokuose.
„Ir gavosi taip, kad prabuvau ten dešimt parų. Išvažiavau vandens parvežti, galvojau po trijų valandų grįšiu, o grįžau tik po dešimties parų. Maisto nebuvo. Tiksliau jo buvo, tačiau reikėjo pasirinkti tai, ką pažįsti. Rinkau žoles, kurios atrodė valgomos. Kas augo prie doko, tą ir valgėm“, – vieną iš daugybės savo nutikimų tarnaujant Svetimšalių legione prisiminė Žilvaras.
Mintyse – antra knyga
Po penkerių metų tarnybos Žilvaras paliko legioną. Sako jau buvo apsipratęs, o ir legionieriaus atlyginamas po penkerių metų pradeda augti. Tačiau, kaip pats sako, atėjo tas metas, kai norėjosi ne tik pinigų, bet ir normalaus gyvenimo.
„Viską pasvėriau ir nusprendžiau, kad normalus gyvenimas kartais yra vertesnis. Nebūtinai aš teisus tuo metu buvau. Tačiau tąkart man atrodė teisinga, kad išeinu“, – tarnybos pabaigą prisiminė buvęs legionierius.
Palikęs legioną, jis grįžo namo. Tačiau sako, kad niekaip negalėjo savęs realizuoti. Ir vėl pasuko į kariuomenę. Šį kartą jis tarnybą pradėjo Lietuvos kariuomenėje ir čia ištarnavo 13 metų.
Net ir šiuo metu Žilvaro Braznausko gyvenimo būdas nėra smarkiai pasikeitęs. Nepaisant to, kad nebetarnauja kariuomenėje, savo patirtį jis randa, kur pritaikyti. Tiesa, plačiai apie tai pasakoti buvęs legionierius kol kas nėra linkęs, tačiau neatmeta, kad kada nors ir apie šį jo gyvenimo etapą pasirodys knyga.
„Turiu galimybę keliauti su žmonėmis, taip pat ir išėjusiais iš Lietuvos kariuomenės. Tie žmonės dirba įvairiose saugos firmose, taip pat ir antipiratinėje laivų apsaugoje. Jie dirba ir karštose vietose – Irake, Afganistane. Tai žmonės, kurie vykdo privačių saugos tarnybų funkcijas. Turiu šį bei tą jau parašęs. Jei knygą apie legioną lydės sėkmė, galima bus bandyti žengti antrą žingsnį ir išleisti tai, ką jau esu pasiruošęs. Lietuvoje dar yra ąžuolų, kurie vertinami ne tik čia, bet ir kitur. Gal kitur net vertinami labiau, nei Lietuvoje. Čia jokiu būdu ne akmenukas į kieno nors daržą. Tai tik mano asmeninė nuomonė“, – sako Žilvaras.
Knygą apie Svetimšalių legioną draugams ir kolegoms Žilvaras žadėjo parašyti jau seniai. Tačiau vis nepradėdavo.
„ Aš nesu koks nors išskirtinis. Yra vyrų iš Lietuvos, kurie legione ištarnavo penkiolika ir net aštuoniolika metų. Tačiau nė vienas jų apie tai nerašė. O aš vis žadėjau, bet taip ir nerašiau. Nerašiau iki to momento, kol neatsirado laisvo laiko. Labai skaudžiai nukritau nuo kopėčių. Metus turėjau sėdėti ir laukti, kol pasveiksiu. Štai tą laisvą laiką ir išnaudojau knygos rašymui“, – sako autorius.
Knygos „Legionas – mano tėvyne“ pristatymas Knygų mugėje planuojamas sekmadienį 15 val. 30 min. Prisiminimais apie tarnybą dalinsis ne tik autorius Žilvaras Braznauskas, bet ir daugiau lietuvių, tarnavusių Svetimšalių legione. Pagal seną legionierių tradiciją, žadama ir karšto punšo ceremonija.
