Dialogo ne kaip meninės priemonės ar filosofinės literatūros rūšies, bet
kaip diskusijos tarp skirtingų politinių nuostatų, įsitikinimų ar
konkrečių projektų, kai pašnekovai pirmiausia girdi vienas kitą,
supranta argumentus ir galbūt net suranda kompromisinį sprendimą.
Pretenduojant atstovauti visuomenei, nesunku ant statinės užlipus
išreikšti savo emocijas, kurpti pareiškimus, kalbėti monologais, bet dėl
to politiku netampama. Politikui reikia girdėti ir suprasti, kas vyksta
kitoje barikadų pusėje, o tokia klausa ne bet kam duota.
Be dialogo su savo priešininkais Sąjūdis nebūtų pajėgęs atkurti
nepriklausomybės. Eidamas aštrios konfrontacijos keliu Sąjūdis laikui
bėgant būtų buvęs siaurinamas, lokalizuojamas iki nedidelės politinės
grupės ir neutralizuotas.
Siekdami ne tik valdžios, bet ir istoriškai būdami teisiojo pusėje,
Sąjūdžio politikai pripažino, kad žmonės anapus barikadų yra nevienodi
ir kad net iš vieno asmens gali išgirsti du - oficialų ir privatų -
balsus. Toks buvo A.Brazauskas.
Dialogas, niekada nevirtęs glėbesčiavimusi, suteikė galimybę prie
sovietinio režimo prisitaikiusiems žmonėms laikytis oriai, nors vėliau,
praūžus istorinėms permainoms ir išblėsus baimei, ne vieno kolaboravusio
su okupacine valdžia tokia Sąjūdžio subtilybė buvo įvertinta kaip
silpnybė. Ir vis dėlto dialogu pasiektas tikslas buvo svarbiau už kai
kurių veikėjų padorumo stoką.
Kuriantis partijoms ir vykstant nevienareikšmėms reformoms, dialogo
poreikis tik stiprėjo. Ir lemiamais momentais juo buvo sėkmingai
pasinaudota. Stojant į NATO didžiosios partijos, kairieji ir dešinieji,
sugebėjo susėsti prie stalo ir sutarti svarbiausiais strateginiais
klausimais.
Sutariančių politikų poveikis visuomenei buvo toks stiprus, kad vėliau,
jau pritaikant ES normas ir taisykles, piliečiai, pasitikėdami politikų
didesniu išmanymu, vis mažiau diskutavo, ką jos iš tikrųjų reiškia.
Ratifikuojant ES dokumentus Seime iš tribūnos buvo skelbiama, kad
Lietuvos visuomenė yra labai protinga, pasitiki politikais ir,
skirtingai nei kai kurios naujos ES narės, sutinka juos priimti be jokių
ypatingų diskusijų ir juo labiau referendumų.
Apgaulinga ramybė tęsėsi neilgai. Pirmieji atkuto krikščioniškų
vertybių sergėtojai. Paaiškėjo, kad ne viskas, kas vyksta Vakarų
Europoje, yra priimtina gana gausiai Lietuvos visuomenės daliai.
Tačiau dar labiau išryškėjo, kad politikai yra visiškai nepasiruošę -
nei dalykiškai, nei metodiškai - su visuomene ir juo labiau tarpusavyje
diskutuoti apie šeimą ar netradicinę lytinę orientaciją.
Šiuo metu tiek Seimas, tiek įvairios visuomeninės organizacijos skendi
tarpusavio kaltinimų, įžeidinėjimų ir komiksų lygio akcijų jūroje.
Pasirodė ir platesnių apibendrinimų: Lietuva esą sugrįžusi į kitokią
Europą nei tikėjosi.
Yra teigiančių, kad paniurzgėjusi Lietuva vis tiek privalės priimti net
ir labiausiai jai nepatinkančius įstatymus. Mano manymu, jeigu nebus
civilizuoto dialogo, konfliktinės situacijos tik aštrės.
Dialogas pradingo tvarkant beveik visus svarbesnius valstybės gyvenimo
reikalus. Naujos atominės elektrinės statybos idėja atsirado staiga, be
jokio visuomenės paruošimo ar net elementarios diskusijos. Valdantieji
nusprendė, kad visuomenė nėra elektrinių specialistė, todėl neverta jos
nuomonės ir klausti.
Dėl demonstratyvaus, išankstinio žmonių nuomonės ignoravimo, dialogo
stokos tarp partijų ir atsirado žalingas Lietuvos ateičiai referendumo
rezultatas. Nacionalinis projektas, o elgiamasi, tarsi būtų statomas
miesto tualetas.
Tas pat atsitiko ir su skalūnų dujų žvalgyba. Kelias savaites viešoje
erdvėje priešininkai buvo vaizduojami kaip juokdariai. O kai projektas
žlugo net neprasidėjęs, valdžia staiga susimąstė: kaip čia atsitiko,
kad keli juokdariai sugebėjo sužlugdyti valstybinės svarbos reikalą?
Aristokratiškas valdžių požiūris į visuomenėje vykstančius procesus ir
nuotaikas paskatino parašų rinkimą referendumui dėl žemės nepardavimo ES
piliečiams. Žinoma, jeigu toks referendumas įvyktų, tai būtų priešiškas
Bendrijai pareiškimas. Teigiami referendumo rezultatai būtų strateginė
Lietuvos klaida.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Jei parašų rinkimo nebūtų, valdžia
apie saugiklius parduodant žemę užsieniečiams net nebūtų pradėjusi
galvoti. Yra dar viena svarbi aplinkybė. Lietuvos vadovai apie šio
referendumo šaknis žinojo daug anksčiau, nei prasidėjo konkretūs
žingsniai, bet nieko nedarė. Nesikalbėjo su parašų rinkėjais,
nediskutavo nei formaliai, nei neformaliai. Buvo įsitikinę, kad jis
išsikvėps pusiaukelėje.
Pražūtinga savikliova būdinga ir kairiesiems, ir dešiniesiems.
Pastarieji, beje, vis intensyviau bando paaiškinti referendumų antplūdį
Lietuvoje Rusijos "minkštąja galia" užsienyje.
Prieš savaitę konservatorių paviešintoje "Minkštojoje Rusijos sulaikymo
strategijoje" teigiama, kad už šių trijų didelių ir gerai organizuotų
akcijų stovėjo ir stambus lietuviškas verslas, turintis didelių verslo
interesų Rusijoje.
Galbūt. Rusijoje egzistuoja poveikio iš imperijos ištrūkusių valstybių
atžvilgiu politika. Vienur - agresyvi, kitur - minkštesnė. Ir ieško
vietinių rėmėjų.
Bet, pastarųjų penkerių metų visuomeninių iniciatyvų mūsų šalyje
požiūriu, dėl kylančių konfliktinių situacijų kaltesnė yra pati Lietuvos
valdžia. Ji izoliavosi nuo visuomenės ir tik referendumų priremta
pradeda pokalbius su žmonėmis. Pokalbius, bet, deja, dar ne dialogą.
