Mat Česlovas gesinti gaisro pasikvies žmoną, dukterį ir žentą, Motiejus atlėks su sūnumi ir dviem anūkais.
O vienišas ugniagesys Jonas iš miestelio atkrypuos geriausiu atveju po pusvalandžio sukriošusiu rusišku automobiliu ZIL. Ir tai dar vis kelio paklausinėdamas. Mat provincijoje ugniagesių tarnyba – su tragikomedijos prieskoniu.
Gaisrininkai gali būti statutiniai ir savivaldybių – pastarieji ir važinėja senutėliais ZIL.
Nors Vyriausybė numačiusi, kad visi ugniagesiai į gaisravietes privalo važiuoti bent po du, Prienų rajono savivaldybėje keletą metų verčiami vykti po vieną. Taip net 1919 metais nebuvo. Pavyzdžiui, Ukmergės savivaldybės ugniagesių komandoje ir tada buvo devyni nariai.
Vairuodamas sunkiasvorį automobilį Prienų ugniagesys turi skambinti į Bendrąjį pagalbos centrą mobiliuoju telefonu, nuolat klausti kelio praeivių, nes navigacinės sistemos – vis dar egzotika.
Pagaliau atvykęs į gaisravietę toks ugniagesys neturi teisės pradėti gesinti gaisro, kol pakartotinai telefonu nepraneša Bendrajam pagalbos centrui.
Tik tada, gavęs leidimą, gaisrininkas gali nusiimti kopėčias, išjungti elektrą ir pradėti gesinti ugnį.
Apie savivaldybių ugniagesių darbą, remdamasis Prienų rajono pavyzdžiu, viešai pasakojo Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkas K.Juknis.
Kaip tyčia, praėjusią savaitę Prienų rajono Balbieriškio gyvenvietėje įsiplieskus gaisrui ugnis nusinešė moters ir vyro gyvybę. Neseniai čia sudegė ir bažnyčia.
Gal panašių gaisrų pasekmės nebūtų tokios skaudžios, jei ugniagesių skurdas rūpėtų ne tik profsąjungų lyderiams?
