„Rokiškyje kadaise pradėjau tarnybą, Rokiškyje ir baigiau“, – sako rokiškėnų gerbiamas policijos viršininkas, abejojantis komisariatų vadovams įvestos 5 metų kadencijos nauda. 1981 metais karjerą nuo blaivyklos budėtojo pradėjęs, o pastaruosius 15 metų visai Rokiškio rajono policijai vadovavęs S.Meliūnas įsitikinęs, kad svarbu nesudarinėti sandorių su savo sąžine – tada ir jokių rotacijų pareigūnams nereikės.
Šeimos palikti nenorėjo
Paskutinėmis dienomis prieš išėjimą į pensiją lrytas.lt kalbintas S.Meliūnas prisipažino esąs apimtas keisto jausmo ir nelabai įsivaizduojantis tolesnio gyvenimo be darbo policijoje. Nenuostabu – juk visas gyvenimas atiduotas teisėsaugai.
Tačiau apsispręsti paskatino pernai įvesta naujovė – policijos komisariatų vadovų 5 metų kadencija. Vykti vadovauti kito rajono policijai Rokiškio priemiestyje su šeima įsikūręs pareigūnas nebepanoro. Juo labiau kad artimiausias panašaus dydžio rajonas, kuriame jis būtų galėjęs dirbti, – už pusantro šimto kilometrų. Kelyje kasdien praleisti po 4 val. ar kurtis iš naujo paskyrimo vietoje S.Meliūnas nebepanoro – ir taip per ilgus jo tarnybos metus šeimai tekdavo pernelyg mažai dėmesio.
„Užauginti vaikai – žmonos nuopelnas, nes aš buvau paskendęs darbuose. Ji už gerai išauklėtus vaikus nusipelno paminklo“, – negailėjo gražių žodžių bendraamžei žmonai, pradinių klasių mokytojai Reginai ilgametis pareigūnas. Su ja S.Meliūnas užaugino du vaikus – 28 metų Aušrą ir 4 metais jaunesnį Mantą.
Nors vaikai nuo mažumės matė, kokia nelengva policijos pareigūnų duona, vyresnėlė dukra pasekė tėvo pėdomis. Baigusi Mykolo Romerio universitete bakalauro ir magistro studijas, ji dirba Rokiškio rajono kriminalinės policijos tyrėja. O S.Meliūno žentu neseniai tapo to paties komisariato apylinkės inspektorius.
„Kasmet atvirai pildžiau viešųjų ir privačių interesų konflikto deklaracijas, nebuvau jų tiesioginis viršininkas ir nesijaučiu kuo nors nusikaltęs“, – apie darbą viename komisariate su dukra ir žentu atvirai paaiškino buvęs Rokiškio rajono policijos viršininkas.
Tik sūnaus tėvo profesija nesudomino. Jis sėkmingai dirba gamybos direktoriumi vienoje Rokiškio gamykloje.
Svajonė – tapti milicininku
Rokiškio rajone, Kriaunų seniūnijoje, gimęs S.Meliūnas iš mažumės buvo labai susidomėjęs technika. Todėl 1974-aisiais, dar būdamas 15-metis, išvažiavo mokytis į Šiaulių Karolio Didžiojo politechnikumą. Po ketverių mokslo metų tapęs automobilių remonto ir techninės priežiūros specialistu, gavo paskyrimą į Rokiškio autotransporto įmonę.
Ten besidarbuojant pamatyti vaizdai, kaip šaltkalviai pragerinėja automobilių detales, važinėja girti vairuotojai, o valdžia nesiskaito su darbininkais, paskatino jaunuolį pagalvoti apie kovą su šiomis blogybėmis. „Nusprendžiau: po armijos eisiu dirbti į miliciją“, – pamena savo jaunatvišką pasiryžimą S.Meliūnas.
Tačiau į sovietų kariuomenę rokiškėnas vos įsiprašė. Dar mokydamasis Šiaulių politechnikume ir lankydamas imtynių treniruotes, per vieną kovą S.Meliūnas buvo susitrupinęs kelio girnelę. Gydymas pavyko prastai, koja nesilankstė. Tačiau norėdami tapti milicininkais tuo metu vyrai turėjo būti atitarnavę armijoje, todėl vaikinas šiaip ne taip medicininę komisiją įtikino jo nenurašyti.
„Tinkamas taikos metu tarnauti ne rikiuotėje“, – parašė išvadą karinio komisariato medikai, ir patenkintas S.Meliūnas išvažiavo į Uljanovską, karinių statybų dalinį.
Traumuotą koją išsigydė pats
„Tuo metu ir paprastuose kariniuose daliniuose buvo nelengva, o čia visi tokie suvežti, kur normaliai tarnybai netiko. Teko daug už save kovoti“, – pasakojo S.Meliūnas. Čia pravertė ir rokiškėno imtynių sugebėjimai, ir diplomatija. „Jau tada supratau, kad svarbiau ne fizinė jėga, bet žmogiški santykiai, sugebėjimas bendrauti su žmonėmis“, – įsitikinęs ilgametis pareigūnas, tarp likimo draugų įgijęs autoritetą.
Būdamas kariuomenėje, vaikinas daug sportavo, treniravo savo traumuotą koją ir galiausiai vėl kreipėsi į karo medikus. „Kiti ieškodavo ligų, kad galėtų komisuotis, o čia atsirado keistuolis, kuris prašo jį pripažinti tinkamu rikiuotės tarnybai“, – pamena gydytojų nuostabą S.Meliūnas. Tačiau tik tuomet, kai jis buvo pripažintas visiškai sveiku, galėjo svajoti apie tarnybą milicijoje.
Mokėsi iš profesionalų
Po kariuomenės grįžęs į gimtąjį Rokiškį, S.Meliūnas iškart atėjo dirbti į miliciją. Kelis mėnesius padirbėjo tuometėje medicininėje blaivykloje – iš pradžių mokiniu, vėliau budėtoju. O 1981 metų rugsėjį įstojo mokytis į Vidaus reikalų ministerijos Kauno aukštesniąją mokyklą, kurioje kursantai buvo griežtai prižiūrimi kaip armijoje.
„Tai buvo ypač rimti ir daug žinių davę mokslai“, – įsitikinęs S.Meliūnas. Kol kiti bendramoksliai laukdavo poilsio dienų, kad galėtų išeiti pasivaikščioti po Kauną, rokiškėnas džiaugėsi savaitgalį turįs galimybę susirasti literatūros specialioje uždaroje mokyklos bibliotekoje.
Be abejo, tais laikais būsimiesiems milicijos karininkams teko ir TSKP suvažiavimų tezių pasimokyti, tačiau politikos mokslai buvo gana formalūs. Didžiąją laiko dalį užėmė tikrų VRM profesionalų skaitomos įdomios paskaitos: kriminalinė žvalgyba, baudžiamoji ir civilinė teisė, braižo ekspertizė ir pan.
„Vėliau baigiau Lietuvos teisės universitetą, tačiau galiu atsakingai pasakyti, kad studijos Kaune man davė didžiulį profesinių žinių pagrindą“, – sako S.Meliūnas. Jis įsitikinęs, kad panašios kolegijos reikėtų ir dabar, rengiant šiuolaikinius policininkus. „Didelę klaidą daro valstybė, tuo nepasirūpindama. Juk tai – policijos pamatas“, – sako patyręs teisėsaugininkas, matantis neužpildytą nišą tarp žemiausios grandies pareigūnus rengiančios Klaipėdos policijos mokyklos ir teisės studijas siūlančio Vilniaus Mykolo Romerio universiteto.
Akmeniniai batonai ir sudūlėjęs muilas
Mokslus baigęs raudonuoju diplomu ir gavęs milicijos leitenanto laipsnį, vaikinas grįžo į Rokiškį ir buvo paskirtas dirbti operatyvinį darbą kovojant su socialistinės nuosavybės grobstymu.
„Tuomet žmonių buvo toks supratimas, kad socialistinė nuosavybė priklauso visiems, tai galima vogti viską, ką gali. Jei nepaneša, tai veža, jei į mašiną netelpa – į priekabą ar sunkvežimį krauna. Buvo tiesiog nepadoru nevogti“, – prisimena tokius grobstytojus turėjęs gaudyti rokiškėnas.
S.Meliūnas pamena, kad tuomet tekdavo visokių kuriozų prisižiūrėti. Pavyzdžiui, sulaiko milicininkai iš duonos kombinato po pamainos einantį namo darbuotoją – tai jis rankinėje nešasi ne tik kepalą duonos, bet ir kiaušinių, miltų, mielių – net keista, iš ko pavykdavo duoną iškepti, jei visi taip vogdavo.
„Tuomet buvo juokaujama, kad jei koks burtininkas Juodupės miestelyje, kur buvo įsikūręs vilnos audinių fabrikas „Nemunas“, mostelėtų burtų lazdele, kad pradingtų viskas, kas nesąžiningu būdu įsigyta, tai gal tik kelios vinys ir lentgaliai iš išsirikiavusių namų liktų“, – apie vagysčių iš valdiškų įmonių mastą pasakojo S.Meliūnas.
Buvo ir taip, kad patikrinę kepyklos darbuotojo namus pareigūnai rado per visą kambario sieną įrengtas lentynas, prikrautas batonų. Apačioje – jau sudžiūvusių kaip akmuo, viršuje – dar šviežių, neseniai iš darbo parsineštų. Vienos gamyklos cecho viršininkas namo palėpėje buvo prikaupęs maišus ūkiško muilo, skiriamo cechui valyti. Vieni maišai su visu muilu jau sudūlėję, kiti – nauji.
„Kai paklausdavome, kam jie vagia, jei net nesunaudoja, žmonės neretai paaiškindavo, kad nepatogu tuščiomis rankomis namo eiti – ką kiti pamanys“, – pasakojo S.Meliūnas. Jis apgailestauja, kad nedaug kas nuo sovietmečio žmonių sąmonėje tepasikeitė – ir dabar privačiose bendrovėse dirbantys žmonės panašiai galvoja. O juk kuo sunkiau verslininkas verčiasi, tuo ir jo darbuotojams blogiau.
Žiaurus žudikas įkalintas visam gyvenimui
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, S.Meliūnas porą metų dirbo savivaldybių policijos komisaru inspektoriumi, o nuo 1994 iki 1998 metų vadovavo to paties rajono kriminalinei policijai.
Pasak S.Meliūno, nors dabar po kokio itin žiauraus nusikaltimo žmonės stebisi, kad anksčiau tokių baisybių nebūdavo, iš tiesų ir prieš kelis dešimtmečius būta ir žiaurių žmogžudysčių, ir apiplėšimų. Ypač buvo paplitę vienkiemiuose gyvenančių žmonių užpuldinėjimai.
Naktį įsibrovę nusikaltėliai net kojas lygintuvais šeimininkams degindavo, kad šie parodytų, kur paslėpti pinigai. Paprastai tokius nusikaltimus įvykdydavo daug kartų teisti recidyvistai, neseniai grįžę iš kalinimo įstaigų ir susigundę lengvu grobiu.
Bene labiausiai ilgamečiam pareigūnui įsiminė 1995 metais rajone didelio atgarsio sulaukęs kraupus nusikaltimas. Sudegė namas vienkiemyje, gaisravietėje buvo rasti ten gyvenusių maždaug 70 metų brolio ir sesers kūnai. Paaiškėjo, kad abu jie nužudyti, o prieš mirtį žiauriai kankinti.
Keturių mėnesių prireikė tuo metu Rokiškio rajono kriminalinei policijai vadovavusiam S.Meliūnui ir jo pavaldiniams, kad ištirtų šį nusikaltimą. Buvo sulaikytas, o vėliau teismo pripažintas kaltu ir kalėjimu iki gyvos galvos nubaustas žudikas. Jis, įsibrovęs į atokiai gyvenančių senukų namus, tikėjosi gero grobio – apylinkėse buvo žinoma, kad darbštūs, taupiai gyvenantys brolis ir sesuo buvo pasiturintys žmonės. Tačiau paaiškėjo, kad santaupas jie laikė ne namuose, o taupomojoje kasoje.
Reikalaudamas pinigų, žudikas abu šeimininkus žiauriai nukankino ir padegęs namą spruko su menku grobiu – keliais auksiniais žiedais, grandinėlėmis, dantų karūnėle. Kas žino, kokių nusikaltimų jis dar galėjo įvykdyti, jei nebūtų buvęs sučiuptas?
Pareigų nežino, tik teises
S.Meliūną stebina dabartinių nusikaltėlių viešas brutalumas. „Anksčiau peilis per muštynes buvo retenybė, nebent jau teisti asmenys juos nešiodavosi. O dabar net normalus, atrodo, protaujantis jaunimas jų griebiasi“, – apgailestauja ilgametis pareigūnas. Šie metai Rokiškyje prasidėjo tragedija – dviem jaunuolių kompanijoms susimušus gatvėje, vienas vaikinas buvo nudurtas.
„Labai daug įtakos turi neteisingas demokratijos supratimas – kai žmonės prisimena tik savo teises, bet ne pareigas, kai nejaučia atsakomybės dėl savo poelgių“, – pasakojo S.Meliūnas.
Panašių brutalių nusikaltimų kategorijai galima priskirti ir 2012 metų rudenį Rokiškyje įvykdytą žmogžudystę. Lapkritį nedidelėje kūdroje buvo rastas prieš 2 savaites dingusio 39 metų rokiškėno kūnas.
Buvo nustatyta, kad jį konflikto metu užmušė kartu girtavę 16 metų pasvalietis ir metais jaunesnė jo draugė. Paaugliai iš pradžių lavoną bandė sudeginti, o to padaryti nepavykus, įsivertę į pavogtą vaikišką vežimėlį, nuvežė į dykvietę ir įmetė į tvenkinį. Ši byla dabar nagrinėjama Panevėžio apygardos teisme.
Protestuodamas sėdo į automobilį „Volga“
Žinią, kad S.Meliūnas išeina į pensiją, nelinksmai sutiko ir jo pavaldiniai. Ne vieno neoficialaus pokalbio su rokiškėnais pareigūnais metu teko apie jį išgirsti gražių žodžių.
Jau legenda tapo S.Meliūno poelgis prieš dešimtmetį, kai jis savo tarnybinį automobilį „Volkswagen Passat“ atidavė važinėti apylinkės inspektoriui, o pats persėdo į 24 metus skaičiuojančią valdišką automobilį „Volga“.
Tuo metu lietuviai jau paniekinamai žiūrėjo į rusiškus automobilius, o skurdų biudžetą turinti policija jais dar tebesinaudojo. Iš 22 Rokiškio policijos komisariato automobilių net 17 buvo susidėvėję beveik 100 proc.
„Apylinkės inspektoriui reikia po kaimus važinėti, su žmonėmis bendrauti. Koks gali būti jo autoritetas, kai vietiniai chuliganai mato jį iš seno automobilio „Volga“ išlipantį? O aš į pasitarimus galiu nuvažiuoti ir „Volga“, – lrytas.lt taip savo neįprastą poelgį yra paaiškinęs S.Meliūnas.
Policijos skiriamaisiais ženklais paženklinta „Volga“, kurioje buvo sumontuoja dujų įranga, S.Meliūnas važinėjo kelerius metus, kol finansinė padėtis, leidus komisariatams naudoti Apsaugos policijos uždirbamas lėšas, pagerėjo, atsirado daugiau valdiško transporto.
„Važiuodavau „Volga“ ir į Vilnių, kiti vairuotojai ir pypsendavo, ir šviesomis pamirksėdavo“, – pasakojo buvęs Rokiškio policijos vadovas.
Tylų protestą prieš žiauriai – 60 proc. sumažintą policijos komisariatų biudžetą ūkinėms reikmėms S.Meliūnas su pavaldiniais buvo surengęs ir 1999 metais. „Buvo kritinė situacija – neturėjome degalų, trūko lėšų vykti į įvykio vietas. Dienai apylinkės inspektoriams buvo skiriama 5 litrai degalų“, – pamena pareigūnas.
Todėl nevažiuojančius dėl degalų trūkumo tarnybinius automobilius jis su kitais pareigūnais komisariato kieme demonstratyviai pastatė numautais ratais, ant trinkų – kad gyventojai suprastų, kodėl policija negali reaguoti į visus jų pagalbos prašymus.
Pareigūnus kamuoja nežinia dėl ateities
Metų metus tebesitęsiančias vidaus reikalų sistemos reformas S.Meliūnas dabar stebės jau iš šalies. Jo nuomone, tokių reformų neigiama pusė – reformuojamoje sistemoje dirbantys pareigūnai tampa nesaugūs, baiminasi dėl savo ateities, todėl praranda motyvaciją gerai atlikti savo darbą.
„Visų lygių vadovai turi įtikinti pavaldinius, kad reformos jiems bus į naudą, kad dėl jų nenukentės. Dažnai policininkai turi mažai informacijos, o tada baimės akys – didelės“, – įsitikinęs ilgametis teisėsaugininkas. Ne paskutinėje vietoje per visus pertvarkymus turėtų būti ir rūpinimasis pareigūnais – oriai pragyventi leidžianti alga, užtikrintos socialinės garantijos.
Dėl įvairių naujovių policijoje baiminasi ir gyventojai. Pavyzdžiui, žmonėms labai neramu, kad rajonų komisariatuose nebeliks budėtojų dalių, naktimis ten pareigūnai nebebudės. „Ar ši naujovė pasiteisins, parodys laikas“, – sakė S.Meliūnas.
