Tokių abejonių kilo šią savaitę stebint Šiaulių miesto tarybos salėje vykusią diskusiją tarp „Pusiaukelės namus“ Šiauliuose stengti norinčių Kalėjimo departamento vadovų ir piestu prieš tokį projektą stojusios bendruomenė atstovų.
Triukšmas Šiauliuose kilo, kai „Pusiaukelės namų“ įkūrimui buvo paprašyta skirti prestižinėje miesto vietoje - A.Mickevičiaus gatvėje - esantį nenaudojamą pastatą.
Šiame rajone gyvenančiam Šiaulių elitui tokia žinia sukėlė šoką.
„Šalia daugiabučiai namai, dvi mokyklos, čia pat pėsčiųjų bulvaras, naktinis klubas. Kas garantuos mūsų ir moksleivių saugumą?“, - piktinosi nuteistųjų kaimynystėje atsidurti pabūgę šiauliečiai.
Projektą į Šiaulius pristatyti atvykęs Kalėjimų departamento direktoriaus Artūras Norkevičius
veltui bandė susirinkusius įtikinti, kad „Pusiaukelės namai“ nekeltų jokios grėsmės.
„Čia galėtų apsigyventi tik 20 už netyčinius ar nesunkius nusikaltimus nuteistų, į visuomenę integruotis siekiančių asmenų, kuriems iki išėjimo į laisvę būtų likę 3-12 mėnesių.
Tam tikra tarpinėje stotele tarp įkalinimo įstaigos ir laisvės tapusiuose „Pusiaukelės namuose“ nuteistieji turėtų teisę laisvai išeiti, pareiti, dirbti, mokytis, tačiau privalėtų laikytis „veiklos plano“ ir būtų stebimi vieno čia budėsiančio prižiūrėtojo“, - paaiškino A.Norkevičius.
Projektą inicijavę ir lėšų jo įgyvendinimui skyrę norvegai „Pusiaukelės namus“ savo šalyje nesibaimina įkurdinti ir pirmuosiuose daugiabučių namų aukštuose. Užsieniečiai netgi pastebėjo, kad „Pusiaukelės namų“ pašonėje gyvenančių žmonių saugumas nesumažėja, o padidėja.
Lėšų keturių „Pusiaukelės namų“ įkūrimui Lietuvoje skirti pasiruošę norvegai iškėlė ir sąlygų – tokie namai negali būti įkurdinti nuošaliose vietose, nes juose gyvenantys kaliniai neturi jausti atskirties nuo „gyvenamosios aplinkos“.
Sutikę, kad nuteistųjų reabilitacijos programos gal ir reikalingos, į susitikimą su Kalėjimo departamento atstovais susirinkę šiauliečiai visi kaip vienas tvirtino, kad „Pusiaukelės namai“ gali būti kuriami, kur nors Šiaulių pakraštyje, bet šiukštu ne jų, miesto centre gyvenančiųjų, pašonėje.
Žodžiu - tegul norvegai duoda pinigų, nes jų turi, o savo sąlygas tegul pasilaiko sau. Mes patys nuspręsim, kur tuos „Pusiaukelės namus“ įsteigi, nes tie užsieniečiai net neįsivaizduoja, kokie mūsų nusikaltėliai pavojingi.
Savo minčių iš „geležinės uždangos“ pančių išvaduoti neišgalinčių tautiečių sampratoje bet koks už grotų atsidūręs asmuo asocijuojasi su recidyvistu, kuris pasitaikius progai neabejotinai vėl puls plėšti, vogti ir žudyti. O jei toks patek į „Pusiaukelės namus“ - tai gero nelauk.
Lietuvoje šiuo metu kali 9 tūkstančiai 175 asmenys. Dvidešimt procentų į laisvę išleistų nuteistųjų vėl įvykdo nusikaltimus ir yra sugrąžinami už grotų, tačiau iš tų, kurie į laisvę išėjo pagal Probacijos įstatymą, vėl nusikalto tik 5 procentai.
Kas garantuotų „Pusiaukelės namų“ kaimynystėje atsidūrusių žmonių saugumą? Manau, kad tokio saugumo garantu taptų pačių ten gyvensiančių kalinių motyvacija.
Sunku įsivaizduoti, kad po kruopščios atrankos į “Pusiaukelės namus“ patekęs nuteistasis rizikuotų už blogą elgesį ar kokį nusižengimą vėl atsidurti už grotų.
„Pusiaukelės namus“ propaguojantys norvegai įsitikinę, kad čia reabilitaciją atlikusių nuteistųjų mintys ir siekiai skiriasi nuo tų, kurie bausmę atliko būdami už grotų.
Tačiau tūlam lietuviui toks norvegų dėmesys nuteistiesiems atrodo panašus į betikslį pinigų taškymą. Taip galvodami vargu, ar susimąstome, kad didelį gerbūvį pasiekusi visuomenė negailėdama lėšų nuteistųjų reabilitacijai ne taško pinigus, o taip juos investuoja į savo saugumą.
Už grotų pasodintas nusikaltėlis ankščiau ar vėliau (aišku jei jis nebus nuteistas kalėjimu iki gyvos galvos) vistiek išeis į laisvę.
Toks kalėjimo duonos ragavęs žmogus gyvens šalia mūsų - galbūt toje pačioje laiptinėje esančiame bute, o gal gretimame name, gal jį grįždami namo sutiksime ir tamsiame skersgatvyje. Ir kas tuomet, kai tarp mūsų ir buvusio kalinio nebus nei grotų, nei prižiūrėtojų, garantuos mūsų saugumą?
Galbūt svarbiausiu mūsų saugumo garantu taps tokiam žmogui per reabilitacijos programą įskiepytos pozityvios mintys ir noras keistis?
Apie „Pusiaukelės namų“ keliamus pavojus trimitavę šiauliečiai man kažkodėl priminė tuos, kurie prieš dvidešimt metų Šiauliuose bandė priešintis pirmos modernios degalinės įkūrimui netoli gyvenamųjų namų esančioje aikštelėje.
Prie dar sovietmečiu atokiose vietose pastatytų degalinių pripratę gretimų namų gyventojai sakė gulsią kryžiumi, bet neleisią statyti pavojų jų „sveikatai ir gyvybei kelsiančio objekto“.
Kai ši degalinė vis dėlto buvo pastatyta, aplinkinių namų gyventojai netruko įsitikinti, kad jų baimė buvo nepamatuota, o pavojingu atrodęs objektas jiems neša netgi naudą – jų pašonėje atsirado ne tik degalinė, bet ir visą parą dirbanti parduotuvė.
Kiek laiko dar turės praeiti, kol liausimės bijoti suklydusių, tačiau pasitaisyti siekiančių bendrapiliečių kaimynystės?
