Kaune netyla kalbos apie tai, kad reikia atkurti istorinį Lietuvos universitetą. Jis galėtų sujungti mieste veikiančias 5 aukštąsias mokyklas.
Šios idėjos iniciatoriai teigia, kad taip būtų atkurtas istorinis teisingumas. Taip pat, kad pagerėtų studijų kokybė.
Praėjusių metų pabaigoje Vytauto Didžiojo, Kauno technologijos, Lietuvos sveikatos mokslų, Lietuvos sporto ir Aleksandro Stulginskio universitetų rektoriai net pasirašė ketinimų protokolą iki 2022 metų susivienijus atkurti Lietuvos universitetą.
Tačiau šių metų pradžioje Lietuvos sporto universiteto rektorius Albertas Skurvydas paskelbė, kad jungsis su Vilniaus aukštosiomis mokyklomis.
Ar tikrai Kaune reikia atkurti Lietuvos universitetą? Ar už istorinės priedangos neslypi kiti interesai?
Atsakymų į šiuos klausimus tebeieškantys Kauno aukštųjų mokyklų vadovai iki šiol nėra vieningi.
– Kaip manote, ar verta ir realu Kaune atkurti istorinį Lietuvos universitetą? – „Laikinoji sostinė“ paklausė N.Pašėsos.
– Universitetas yra ne Valdovų rūmai ar Kauno pilis. Atstatyti jo nepavyks, jis nebus toks pats, nevykdys tų pačių funkcijų. Dangstytis istorija nevertėtų.
Tačiau pati idėja vienytis universitetams – gera. Mąstant globaliai, didesni universitetai turi geresnes bazes, gali pateikti įvairesnes studijų programas ir parengti reikiamus specialistus, kurti naujus produktus. Tai domina verslininkus ir daro gerą įtaką ekonomikai. Manau, kad Lietuvoje realu turėti 2 didelius universitetus, kurie sugebėtų konkuruoti pasaulyje. Vienas jų galėtų būti ir Kaune. Toks eksperimentas jau atliktas. Pajėgas sujungė medikai ir veterinarijos specialistai. Kol kas atrodo, kad tai pasiteisino.
Tiesa, idėjos susivienyti į Lietuvos universitetą autoriai dar aiškiai nepasakė, kaip jis būtų valdomas, kaip veiktų visa sistema. Manau, kad ėmus kurti konkretų planą atsiras daug ambicijų, netikėtų susijungti trukdančių veiksnių.
Didelis ir stiprus universitetas gali gimti tik tuo atveju, jei bus vadovaujamasi ne siaurais interesais, bet siekiant, kad Lietuvoje atsirastų pasaulyje konkuruoti galinti aukštoji mokykla.
Blogiausia, kad šiuo klausimu nėra aiškios valstybės pozicijos. Neaiškus įvairių sričių specialistų poreikis. Neatsakingai mėtomasi frazėmis, kad reikia naikinti vieną ar kitą aukštąją mokyklą. Vėliau šie žodžiai atsiimami.
Politikai kas kelerius metus keičiasi. Reformos prasideda iš naujo. Lietuvai būtina sukurti ilgalaikę studijų ir mokslo strategiją.
– Lietuvos sporto universiteto rektorius A.Skurvydas neseniai pareiškė, kad su kauniečiais jam nepakeliui. Šis universitetas jungsis į konsorciumą „Unikon“. Į jo sudėtį ketina įsitraukti Vilniaus universitetas, Vilniaus dailės ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos. Ar neatrodo keistas sportininkų noras bendradarbiauti su menininkais, o ne, pavyzdžiui, su medikais?
– Pirmuoju atveju bandoma pasiremti istorija, o pareiškimai apie tokius niekuo nepagrįstus junginius verčia spėlioti, ar tai nėra viešųjų ryšių manevrai.
Universitetai jaučia konkurenciją, supranta, kad demografinė padėtis artimiausiu metu nepagerės, studentų mažės. Verda konkurencinė kova, aukštosios mokyklos kiekviena bando stiprinti savo pozicijas.
Tačiau patikėti garsiais pareiškimais kol kas sunku, nes panašūs į „Unikon“ junginiai nepagrįsti moksliniais interesais.
– Akademinėje visuomenėje sklando ir nuomonė, kad už noro sujungti universitetus į vieną slypi kiti ketinimai. Įtariama, kad kai kas siekia vėliau tokį universitetą atiduoti į privačias rankas.
– Universitetų turto klausimai kyla nuolatos. Jų vadovai neretai tikina, kad nori didesnio savarankiškumo valdant turtą.
Tačiau, mano nuomone, universitetai turi saugoti ir puoselėti savo akademinį autonomiškumą, o ne laisvai disponuoti valstybės turtu.
Privačios aukštosios mokyklos nėra blogai. Garsiausi Jungtinių Amerikos Valstijų – Harvardo, Stanfordo universitetai – privatūs.
Privačių universitetų privalumas yra tas, kad jie lanksčiau stengiasi atitikti verslo, darbo rinkos poreikius. Jų sėkmė priklauso nuo to, kiek studentų sėkmingai įsidarbins ir pasieks karjeros aukštumų.
Šie universitetai gausiai finansuojami iš privačių fondų. Lietuvoje tokių pinigų nėra. Be to, ne visose srityse veikia verslo dėsniai. Sunku tikėtis, kad kas nors gausiai finansuotų humanitarinius, gamtos mokslus.
Todėl valstybė, nenorinti prarasti šios srities specialistų, privalo rūpintis, kad tai būtų valstybinių universitetų misija. Reikia stiprinti valstybinio universiteto statusą. Tai – šalies identiteto ir konkurencijos pasaulyje pagrindas.
Nors labai norėtume, nesame edukacija pasaulyje garsėjanti šalis.
