Kaip ir daugelis lietuvių, per televizorių žiūriu krepšinio varžybas. Tačiau tik tuomet, kai vyksta Europos, pasaulio čempionatai ar olimpinės žaidynės. Tuomet sergu už Lietuvą. Šiaip nesu kokios nors konkrečios komandos gerbėja. Tiesa, pasidomiu, kaip sekasi mano kurso draugams, rungtyniaujantiems skirtinguose klubuose.
Sporto transliacijų Lietuvos televizijos rodo pakankamai. Tačiau transliacijos – viena, o laidos apie sportą – visai kas kita.
Laidų apie sportą mūsų televizijos apskritai nerodo. Nebent tuomet, kai vyksta kokie nors pasauliniai sporto renginiai – olimpiados ar čempionatai. O galėtų būti reguliariai (nebūtinai dažnai) transliuojamos laidos, kuriose žiūrovai būtų supažindinami su įvairiomis sporto šakomis ir jų atstovais. Juk Lietuva yra išugdžiusi tiek daug puikių sportininkų, garsinančių jos vardą, apie kuriuos mes nedaug ką žinome.
Laukiu olimpiados transliacijų. Bus įdomu stebėti, kaip seksis ne tik mūsų, bet ir kitų šalių atstovams.
Iš olimpinių žiemos sporto šakų bene labiausiai patinka dailusis čiuožimas. Labai gražus sportas.
Beje, pati esu užaugusi su pačiūžomis. Vaikystėje su draugais kieme išliedavome vandens, palaukdavome, kol užšals, ir čiuožinėdavome. Seniai to nedariau, bet jaučiu, kad įgūdžių dar nesu praradusi.
Su nekantrumu laukiu ir biatlono transliacijų. Gal todėl, kad jis labai panašus į šiuolaikinę penkiakovę. Penkiakovėje reikia bėgti ir šaudyti, o biatlone – šliuožti slidėmis ir šaudyti. Slidinėjimo varžybas taip pat ketinu žiūrėti, tačiau ši sporto šaka manęs taip nedomina kaip biatlonas. Jos nepagyvina net geri komentatoriai.
Beje, mano nuomone, komentuoti varžybas turėtų tik sportą išmanantys profesionalai, galbūt – buvę sportininkai ar treneriai. Jei prie mikrofono juokelius laidytų koks nors pramogų pasaulio atstovas ir pasakotų vien tai, ką mato, būtų neįdomu. Specialistai gali supažindinti su taisyklėmis – tai ypač svarbu, kai transliuojamos ne tokių populiarių sporto šakų varžybos.
Treniruojuosi du kartus per dieną, vakarinė treniruotė baigiasi vėlai. Todėl grįžusi namo paprastai spėju pasižiūrėti nebent beprasidedančias vakaro žinias. Jas žiūriu per didžiuosius kanalus arba per „Lietuvos ryto” televiziją.
Tačiau pasitaiko dienų, kai grįžusi net nespėju pavalgyti ir einu miegoti.
Kadangi auginu trejų su puse metų dukrą, vietoj naujienų laidų vakarais dažnai tenka žiūrėti animacinius filmus.
Šiuo metu įdomiausi jai „Pelenė”, „Sniego karalienė”, „Aladinas”. Juos ji gali žiū- rėti ir po keletą kartų, o prieš miegą dar nori pasakos apie tuos pačius animacinių filmų herojus.
Vis dėlto kartais ir aš randu laiko pažiūrėti tai, ką noriu. Tuomet įsijungiu kokią nors publicistinę arba pokalbių laidą, pavyzdžiui, „Valanda su Rūta” (LNK).
Tačiau per televizorių rodomiems filmams trūksta laiko. Geriau retkarčiais į kino teatrą nueiti.
„TV antena"
