Ar turi valstybė strateginę ašį?

2008 m. rudenį prasidėjusi finansinė ir ekonominė krizė nėra pasibaigusi. Ją įveikiant daug padaryta, kartu ir Lietuvoje. Tačiau tūkstančiai pasaulio ekspertų jau laukia antrosios krizės bangos ir jais netikėti nėra didesnio pagrindo nei teigiančiais, kad sunkmetis vis labiau tampa istorija.

Skirtingai ir net visiškai priešingai aiškinamos krizės priežastys ir prognozuojami pesimistiškesni padariniai, nei buvo XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje.

Viena aišku: krizė globali, sisteminė ir ji turės lemiamos įtakos būsimiems valstybių santykiams. Neatmestini ir dideli kariniai konfliktai. Kibirkštis gali įsižiebti bet kur: Sirija, Iranas, o gal pilietinis karas Ukrainoje, kaip kažkada toks karas Ispanijoje tapo Antrojo pasaulinio karo poligonu.

Didžiosios valstybės jaučia artėjančias grėsmes ir tam ruošiasi. Juk ne šiaip sau Rusija kariniam perginklavimui skiria per 20 trilijonų rublių.

Kaip netikėtiems istorijos posūkiams rengiasi Lietuva?

Įstojusi į NATO ir ES mūsų šalis pamažu pradėjo prarasti strateginį rūpinimąsi, mąstymą ir matymą. Didžiuosius valstybės reikalus tarsi metropolijai perleidusi euroatlantinėms struktūroms Lietuva užsiėmė techniniais, ekonominiais, socialiniais klausimais.

Technines problemas, tai liudija ir pirmininkavimas ES Tarybai, Lietuva dažniausiai sprendžia sėkmingai. Bet ką valstybė darys, kai dėl objektyvių priežasčių (konflikto atveju savi marškiniai arčiau kūno) ES ir NATO parama nebebus tokia akivaizdi?

Nereikia ir ekstremalių situacijų. ES vienareikšmiškai neparėmė naujos atominės elektrinės idėjos, ji teliko konservatorių programoje. Tiesa, šią problemą Lietuva galėjo ir pati išspręsti, bet dėl vidaus politinių ekonominių rietenų ir strateginio trumparegiškumo iniciatyvą perleido Rusijai.

Skalūninių dujų idėja, kuri pasaulyje siejama su nauja energetikos revoliucija, net pradinės vystymosi stadijos nepasiekė. O ką jau kalbėti apie sudėtingesnes tarptautines problemas.

Lietuvos užsienio politika, prieš dešimt metų demonstravusi veržlumą ariant Briuselio biurokratinius dirvonus, pastaruoju metu tapo miglota ir padrika. Ir ne todėl, kad trūktų talentingų diplomatų.

Valstybė neturi strateginės ašies. Ne viena ambasada seniai gyvena be jokių konkrečių užduočių.

Pavyzdžiui, stojant į ES daug buvo kalbama apie ekonominės informacijos rinkimą. Sunku patikėti, kad ši sritis atitiktų šiuolaikinius žvalgybos standartus, prisiminus, jog dar prieš trejus metus valstybės vadovai gūžčiojo pečiais: statomos ar ne atominės elektrinės Karaliaučiuje ir Baltarusijoje. Paprasti žmonės apie tai žinojo daugiau negu specialiosios tarnybos.

Mūsų valstybėje prezidentas nėra vykdomoji valdžia, tačiau būtent jo aplinkoje gali ir privalo formuotis esminių valstybės problemų, iššūkių, grėsmių vertinimas.

Painiame tarptautinių santykių tinkle būtent iš prezidento visuomenė tikisi sužinoti, kas yra šiuo metu yra svarbiausia ir į kokį iššūkį kaip reaguoti.

Rinkdami prezidentą tiesiogiai piliečiai jam priskiria pareigą juos lemiamu momentu ir mobilizuoti. Iki šiol toks reikalavimas prezidentui nebuvo keliamas.

Dažniausiai buvo kalbama apie visuomenės vienijimąsi, o tai paprastai vyksta per revoliucines ar sąjūdžių permainas ir visada susiję su žmonių emocijomis. Mobilizacija reiškia žmonių telkimą išskirtiniais valstybės gyvenimo atvejais.

Dėl tarptautinės situacijos Lietuvos dar penkerius ar septynerius metus laukia kur kas rimtesni iššūkiai, nei buvo atkuriant nepriklausomybę.

Kol kas Lietuvos politikai vengia apie tai kalbėti, skleidžia tariamą psichologinės ramybės uždangą, prezidento rinkimus verčia cirku. Bet tai klaidinga ir pavojinga taktika.

Lietuvai teks priimti sudėtingus, neįprastus sprendimus ir dar nežinia, koks bus Briuselio vaidmuo. Todėl mūsų valstybei reikia ne tik sudėtingoje situacijoje susigaudančio vadovo, bet ir tokio, kuris prieš nuspręsdamas turi savybę galvoti ir tartis su kitais.

Būtų neteisinga teigti, kad dabartiniai šalies lyderiai nesupranta situacijos rimtumo. A.Butkevičius, nesijaučiantis tvirtai užsienio politikoje, išmintingai pasirinko tęsti premjero darbą.

Visi atkreipė dėmesį į karingą prezidentės D.Grybauskaitės pareiškimą ir priskyrė tai jau žinomai Lietuvos mitologinės politikos, besiremiančios užkeikimais, tradicijai.

Tačiau tame pareiškime įžvelgiu ir kitokių niuansų. D.Grybauskaitė neblogai pažįsta Briuselio užkulisius, atvirai nesakomus didžiųjų valstybių interesus ir nuotaikas, bet negalėdama pati apie tai viešai kalbėti, stengiasi nerimą išsakyti aštria, bet vis dėlto abstrakčia retorika.

Bet ar lemiamu momentu D.Grybauskaitė sugebės priimti išmintingą sprendimą? Per penkerius prezidentavimo metus ji demonstravo ryžtingą, kartu ir individualistinį, tarimosi su Seimu ir Vyriausybe nepripažįstantį, netgi kaprizais pagrįstą darbo stilių.

Tęsti jįLietuvai būtų rizikinga. Todėl ir išlieka pasirinkimo problema.