2013 metų vasarą Vilniuje, Žemaitės gatvėje esančiame bute, nugriaudėjo sprogimas. Banga buvo tokia galinga, kad stiklo šukes ištaškė trisdešimties metrų spinduliu. Stiklai biro ir į vaikų žaidimo aikštelę. Sprogimas įvyko ankstų rytą, todėl kiemas buvo tuščias.
Į įvykio vietą atvyko ne tik patruliai, bet ir kriminalinės policijos pareigūnai. Iš pirminės informacijos nebuvo tiksliai žinoma, kas įvyko. Pravėrus apgriauto buto duris klausimų kilo dar daugiau. Buvo paskelbtas planas „Skydas“.
Kambariuose mėtėsi nuolaužos, šiukšlės ir buteliai, stiklainiai, plastikiniai indai su neaiškios kilmės medžiagomis. Pareigūnai net rado užrašų su cheminėmis formulėmis.
Savo močiutės bute studentas buvo įkūręs chemijos laboratoriją. Gamino sprogstamąsias medžiagas.
Per apklausą vaikinas prisipažino jaučiąs didelę tamsos baimę. Todėl kūrė sprogmenis ir stengėsi išgauti kuo garsesnį sprogimą. Buvo įsitikinęs, kad didelis garsas padeda atsikratyti baimės.
Kur vaikinas išbandydavo savo gaminius? Sostinės Vingio parke – tokioje vietoje, kurioje kasdien lankosi šimtai vilniečių. Kitaip tariant, patiriamus sunkumus jis bandė išspręsti keldamas grėsmę aplinkiniams.
Lietuvoje kelia didesnę grėsmę nei teroristai
Pavieniai asmenys. Taip vadinami sutrikę, palūžę, viltį praradę žmonės, kurie nesulaukę pagalbos ima svarstyti apie grėsmingus problemų sprendimus. Pavojus visuomenei labiausiai išauga tuomet, jeigu kalbėdami apie savo sunkumus jie vis tiek nesulaukia pagalbos ir supratimo. Viena pavojingiausių išeičių, kurias jie gali pasirinkti, – vieši smurtiniai išpuoliai arba savižudybės, per kurias nukenčia aplinkiniai.
Tokių žmonių taikiniais tampa politikai ir kiti žinomi žmonės. Tačiau per jų išpuolius dažnai nukenčia ir kiti visuomenės nariai. Klasikinis smurtinio išpuolio pavyzdys – Anderso Behringo Breiviko surengtos žudynės Norvegijoje, aplaistytos 77 žmonių krauju.
Tą jauną vilnietį chemiką taip pat galima priskirti prie pavienių asmenų rizikos grupės. Jis nebendravo nei su bendraamžiais, nei su giminaičiais. Talentą ir protą panaudojo savo vidaus problemai – tamsos baimei įveikti. Tačiau jo pasirinktas būdas kėlė labai didelę grėsmę Vilniaus gyventojams.
Šalia mūsų taip pat gali gyventi tokių žmonių. Kai kurie jų, laiku nesulaukę pagalbos, gali pratrūkti ir imtis grėsmę keliančių veiksmų.
Pirmajame straipsnyje pasakojome apie tai, kad pavienių asmenų smurtiniai išpuoliai yra tokie pavojingi kaip terorizmas, politinis ekstremizmas ar organizuotas nusikalstamumas. Tačiau šis pavojus dar nėra iki galo suvoktas. Pavyzdžiui, Lietuvoje kol kas nėra specialios institucijos, kuri stebėtų, analizuotų ir bandytų suvaldyti šią grėsmę.
Šiame straipsnyje – apie tai, kokie žmonės gali kelti grėsmę visuomenei, kokios yra smurtinių išpuolių priežastys ir apie tokius nusikaltimus Lietuvoje.
Smurtas – lyg paskutinė išeitis
Teisėsaugininkai pripažįsta – prognozuoti pavienių asmenų smurtinius išpuolius yra neįmanoma. Negalima nustatyti, ar žmogus griebsis destruktyvių veiksmų ateityje. Tačiau yra žmonių, kurie dėl savo elgesio ir pareiškimų gali būti priskirti prie didesnės rizikos grupės.
Tai asmenys, kurie nebetiki, kad socialiai priimtinais būdais gali pasiekti savo tikslą ar išspręsti problemą. Jie jaučiasi įpykę, nesuprasti ir bejėgiai, nes jų dedamos pastangos nepasiteisino. Tada žmogus gali pradėti tikėti, kad vienintelė likusi išeitis – smurtas. Tokį tikėjimą gali paskatinti ir skaudi netektis ar kitoks sukrėtimas.
Specialistai pabrėžia – smurtinio išpuolio gali griebtis bet kuris žmogus, patekęs į labai sudėtingas aplinkybes ir nesulaukiantis pagalbos. Netiesa, kad išpuolius vykdo tik psichikos ar asmenybės sutrikimų turintys žmonės.
„Mes kalbame apie situacijas, kurių žmogus savo jėgomis, anksčiau veikusiais būdais jau nesugeba išspręsti: netektys, skyrybos, darbo praradimas, finansiniai sunkumai. Tai nėra susiję su ligomis ar sutrikimais. Taip gali nutikti ir sveikam žmogui“, – paaiškino psichologė Emilija Garbaliauskaitė. Ji dirba Vadovybės apsaugos departamento Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniąja specialiste.
Galima išskirti tokias smurtinių išpuolių priežastis: nelaiminga meilė, svaigalai, didelė profesinės veiklos nesėkmė, noras „vykdyti teisingumą“, kerštas, patyčios mokykloje ar darbe, psichikos sutrikimai. Skaudų socialinį reiškinį nagrinėjantys specialistai sako, kad šitas sąrašas – ne galutinis.
Su peiliu – vaikų žurnalo redaktorius
Psichologė E.Garbaliauskaitė pabrėžia, kad dažniausiai prie smurtinių išpuolių priveda ne viena priežastis: „Juk daug žmonių sunkiai išgyvena skyrybas, atleidimą iš darbo, bankrotą, bet ne visi griebiasi smurto.“
Tuo suabejoti neleis egzekucija, kurią pernai surengė Lietuvoje populiaraus vaikų ir paauglių žurnalo redaktorius. Jaunas vyras Vilniuje esančiame savo bute užpuolė ir peiliais sunkiai sužeidė į svečius atėjusius aštuoniolikos metų jaunuolius.
Kraupi situacija priminė smurtinį kompiuterinį žaidimą. Rankose laikydamas du peilius, užpuolikas prišoko prie vieno paauglio, dūrė jam į plautį ir perpjovė dilbį. Tada staiga metėsi prie kito jaunuolio ir smeigė jam į krūtinę, sužeidė žastą ir dilbį. Trečias paauglys sugebėjo apsiginti ranka ir pabėgti.
Užpuolikas buvo septyneriais metais vyresnis už savo aukas.
Kodėl jaunas vyras, dirbantis vaikų ir paauglių žurnale, netikėtai griebėsi smurto? Priežasčių buvo ne viena. Per išpuolį vaikinas buvo smarkiai išgėręs. Jis nepalaikė artimų ryšių su bendraamžiais. Be to, jaunas vyras buvo priklausomas nuo smurtinių kompiuterinių žaidimų.
Prieš išpuolį – įspėjimas
Nors griebtis viešo smurtinio išpuolio pastūmi daug įvairių priežasčių, yra vienas tipiškas pavienių išpuolių bruožas – tokiam žingsniui pasiruošę žmonės dažniausiai apie tai įspėja. Vienaip ar kitaip.
„Vienas įspėjamojo elgesio pavyzdžių gali būti toks. Įsivaizduokite: žmogus jums sako, kad jam liko tik dvi išeitys – emigruoti arba visus išžudyti. Tai veikiausiai yra sudėtingos situacijos pastūmėtas mąstymas. Alternatyvų gyvenime tikrai yra kur kas daugiau“, – paaiškino psichologė E.Garbaliauskaitė.
1996 metais Škotiją ir visą pasaulį sukrėtė labai žiaurus nusikaltimas. 43 metų vyras, buvęs skautų vadovas Tomas Hamiltonas nušovė 16 mokinių, mokytoją ir nusižudė pats.
Viena tokio išpuolio priežasčių – vyrui buvo uždrausta dirbti su vaikais. Tai jam buvo didelis sukrėtimas ir įžeidimas.
Škotas ne kartą kreipėsi į valstybės institucijas, kurios galėjo pakeisti sprendimą ir leisti jam toliau dirbti su jaunaisiais skautais. Galiausiai, nesulaukęs norimo atsakymo, jis žengė vadinamosios paskutinės komunikacijos (angl. last communication) žingsnį – parašė laišką karalienei. Tik po to, negavęs jokio atsakymo, jis griebėsi ginklo.
Net garsusis žmogžudys A.Breivikas apie savo kraštutines pažiūras ir smurtinius jo įsivaizduojamos problemos sprendimo būdus ne kartą viešai rašė tinklaraštyje ir socialiniuose tinkluose.
Taip elgėsi ir pernai Lietuvos specialiųjų tyrimų tarnybos agentus užpuolęs jaunas vyras. Prieš griebdamas peilį jis kurį laiką stengėsi kontaktuoti su įvairiomis teisėsaugos institucijomis. Vaikinas sakė, kad kovoja su heroino mafija Vilniuje ir nori dirbti specialiosiose tarnybose.
Kitaip tariant, smurtinis išpuolis dažniausiai būna paskutinis žingsnis, kurį palūžęs žmogus žengia nesulaukdamas pagalbos ir nebežinodamas, ką daryti. Kaip atpažinti pavienį asmenį, kuris gali kelti grėsmę visuomenei? Kaip suprasti, kad jis gali priimti žiaurų, neteisingą sprendimą ir kelti grėsmę aplinkiniams? Apie tai – trečiojoje straipsnių ciklo dalyje.