Įsivaizduokite situaciją: didelė konferencija, daug politikų, teisėsaugos atstovų ir pagalbą teikiančių centrų vadovų kalba apie smurtą artimoje aplinkoje. Aiškinasi, kaip sekasi vykdyti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, kuris įsigaliojo prieš dvejus metus.
Policijos pareigūnai pateikia statistiką. Ji šokiruoja – per metus užregistruota daugiau kaip 21 tūkst. iškvietimų dėl patiriamo smurto šeimoje. Skriaudžiamos tiek moterys, tiek stiprioji lytis – vien praėjusiais metais nužudytos 35 moterys ir tiek pat vyrų. Šeimoje užmušti ir du vaikai. Tarp įtariamųjų smurtautojų – vėlgi ir vyrai, ir moterys.
Vienu žodžiu: įstatymas veikia, pareigūnų telefonai netyla, į smurtą šeimoje požiūris keičiasi ir aukos apie patiriamas skriaudas kalba čia ir dabar. Nes tai nėra nei juokinga, nei nerimta.
Tačiau čia atsiranda pradžioje minėtos moterų centrų vadovės. Viena vilnietė, kita iš Kauno. Abi savaip panašios – konfliktiškos, piktos, virkaujančiais balsais trenkia visiškai pro šoną.
Į konferenciją, kurioje reikia aptarti, ką būtų galima padaryti geriau, moteriškės atėjo paaiškinti savo tiesų. Pavyzdžiui, viena iš moterims pagalbą teikiančių centrų vadovė įsivaizduoja, kad smurtą šeimoje patiria tik moterys ir vaikai.
Vyrus šioji direktorė automatiškai nurašo – juk negali būti, kad moterys galėtų smurtauti, o pareigūnų pateikti duomenys apie smurtaujančias moteris turbūt klaidingi. Primenu, tai sako vadovaujančias pareigas einanti moteris.
Kita vadovė, irgi nevyriausybinės organizacijos, pradeda aiškinti, kad į konferenciją, kurioje aptariama smurto artimoje aplinkoje situacija, skaityti pranešimo nepakviesta nė viena moterims padedančio pagalbos centro atstovė. Pasižiūriu į programą – tokia atstovė yra. Tačiau moterims padėti turinti direktorė toliau varo pro šalį, o prieštarauti – ką bando padaryti konferenciją surengę pareigūnai – beprasmiška.
Dar per kavos pertrauką ji gretinosi prie žurnalistų, kalbinusių Seimo narius. Atsistojusi prieš kameras trenkė, kad „paskelbs skandalingą informaciją“ (čia vėl apie tai, kad jos organizacija neskaitė pranešimo).
Toks keistas elgesys vertė abejoti, ar tokios vadovės išvis gali kuo nors padėti smurto aukoms. Ir ar joms pačioms nereikia pagalbos – tarkime, padėti susigaudyti, kur jos atsidūrė ir apie ką kalbama.
Atrodė, kad direktorei svarbiau pabrėžti, koks jos centras naudingas ir geras, kaip ji prisidėjo prie Apsaugos nuo smurto įstatymo ruošimo ir įgyvendinimo. Tai yra, apie darbus, kurie buvo nuveikti prieš dvejus ar daugiau metų.
Joms nelabai svarbūs tie klausimai, kuriuos reikia spręsti čia ir dabar – pavyzdžiui, išsiaiškinti, kur vežti žmoną ir vaikus daužantį ar kitaip besityčiojantį vyrą? Iš pareigūnų atgal namo?
Yra ir kita svarbi problema – socialinių darbuotojų saugumas. Moteriškės su dokumentų prikištomis rankinėmis turi eiti ir į atokias sodybas ir vienkiemius, kur moterys gali būti savo vyrų daužomos metų metais. Eina po vieną, bijodamos, tačiau eina, nes nori padėti.
Tie darbuotojai ramiais veidais sako – turime eiti tuomet, kai namuose nėra smurtautojo. Kartais net reikia slėptis, kad smurtautojas (tarkime, vyras) nesužinotų, kad moteris kreipėsi pagalbos.
Kitu atveju „pagalba greitai gali pasibaigti ir moteriai ir mums“. Kitaip tariant, tos socialinės darbuotojos realiai rizikuoja būti sužalotos.
Socialinių darbuotojų saugumas ir smurtautojų atskyrimas nuo aukų – tik keletas iš minėtų problemų, kurias reikia spręsti kaip įmanoma greičiau.
Tačiau ne. Kai visos su smurtu dirbančios organizacijos yra vienoje krūvoje ir galima ramiai viską aptarti, atsiranda tokių nepatenkintų vadovių – tetučių, kurios realiai sugeba tik skųstis joms vienoms suprantamais dalykais.
