Gerokai daugiau nepatenkintų balsų išgirsime metų viduryje, kai iš 14 esamų maršrutų liks tik pusė.
Išties, kas gali būti geriau už maršrutinius mikroautobusus? Sustoja ten, kur keleivis pakelia ranką. Dar kartą sustoja išleisti keleivio, kur tik šis užsigeidžia. Visiškai nesvarbu, kad sustoti draudžia kelio ženklai, o iš paskos važiuojantys vairuotojai plūstasi vos spėję išvengti susidūrimo.
„Dar truputį pavažiuokite ir sustokite už kampo, prie to raudono namo antros laiptinės“, – pageidavimus žarsto ant sėdynės įsitaisiusi moteris. Aišku, labai patogu. Juk autobuso ar troleibuso vairuotojui nepaaiškinsi, kur nori išlipti, nes tai galima padaryti tik stotelėse.
Kelionė mikroautobusu tampa dar patrauklesnė, jeigu vairuotojas keleiviui grąžina litą mainais už tai, kad šis nereikalauja bilieto. Visi lieka patenkinti: keleivis niekuo nerizikuodamas sutaupo pinigų, o vairuotojas įmeta monetą į neoficialaus atlyginimo taupyklę.
Laimingi vairuotojai suteikia laimės ir darbdaviams, kuriems galbūt taippat šiek tiek nubyra neoficialių pajamų, mat jie drąsiai skelbia neprašantys jokių dotacijų.
Kodėl prieš porą dešimtmečių mikroautobusai buvo reikalingi, o dabar – jau ne? Viskas labai paprasta: tais laikais sukriošę miesto autobusai ir troleibusai vos judėjo ir net nepasiekdavo sparčiai besiplečiančio miesto pakraščių.
Miesto valdžios noras įsigyti naujų transporto priemonių prilygo tolimai, neįvykdomai svajonei, todėl privataus verslo indėlis tikrai buvo reikalingas ir svarbus.
Vienu metu Kauno gatvėmis riedėjo apie 600 įvairiomis spalvomis išdažytų ir gausybe užrašų išmargintų mikroautobusų, kurių sraute paskęsdavo visos kitos transporto priemonės. Kauniečiai gerai prisimena mikroautobusų vairuotojų lenktynes ir kautynes gatvėse dėl kiekvieno keleivio. Dažnai tokių varžybų metu liedavosi žmonių kraujas ir prireikdavo gydytojo pagalbos.
Pastaraisiais metais vairuotojai išmoko važiuoti drausmingiau, tačiau dalis mikroautobusų nunyko natūralia mirtimi, mat keleiviai tiesiog mieliau renkasi naujus autobusus ir troleibusus, kuriais patogiau važiuoti. Nužingsniuoti keliasdešimt metrų iki stotelės – taip pat daugeliui žmonių nėra sunki užduotis.
Mikroautobusų klestėjimo laikai neišvengiamai eina į pabaigą visuose šalies miestuose. Jokioje civilizuotoje Europos šalyje neišvysite reguliariais maršrutais keleivius vežiojančių tokių transporto priemonių.
Viskam savas laikas. Prieš du dešimtmečius žmonės trypčiojo prie kioskų žvelgdami į gausybę gražiai supakuotų prekių, o pastaraisiais metais tokios prekyvietės baigia nykti iš Kauno gatvių.
Ir labai gerai. Visko galima rasti prekybos centruose. Jeigu jie nepatinka, rinkitės dailias ir gardžiu maistu kvepiančias krautuvėles, specializuotas parduotuves, kuriose nereikės žiūrėti į susiraukusį pardavėjo veidą ir tikrai gausite profesionalų patarimą.
Nauji spindintys kioskai skirti nusipirkti laikraštį, kramtomosios gumos pakelį ar šokoladuką, o batus ir tapetus geriau rinktis kitoje vietoje. Laikai, kai pačiame Kauno centre stovinčiame viename kioske buvo galima nusipirkti sviesto ir kirvį, jau praeityje.
Kai belešų ir čeburekų prekybos vietoje Laisvės alėjoje atsiranda vazonai su gėlėmis, taip pat smagu matyti.
Liko dar viena sritis, kuri verčia prisiminti poros dešimtmečių senumo laikus, tai – taksi automobiliai.
Svajoti apie tai, kad jie būtų nudažyti vienoda spalva, turbūt net neverta, tačiau būtų labai smagu, kad miesto svečiai nesėstų įautomobilius, kurie yra vairuotojų bendraamžiai. Dar baisiau, kai salone į nosį tvoskia rūkalų kvapas, o dureles pavyksta uždaryti trečiu bandymu.
Sprendžiant pagal išrikiuotus automobilius, Kauną galima vadinti didžiausių varguolių miestu ir tai nepakelia miesto įvaizdžio užsienio turistų akyse.
Jie netrukus jau pasirodys, ir būtų gerai, kad Kauną įsimintų kaip žalią, o ne margumyne skęstantį miestą.
„Laikinoji sostinė“
˙˙˙
