Apetitas kyla bevalgant. Pakeliavęs po Suomiją, susižavėjęs Šiaure ir jos įkvėptas sukūręs „Santos“ istoriją, M.Ivaškevičius ryžosi iššūkiui – paversti ją ilgo metražo filmu. Juolab kad Suomijoje jam pavyko rasti ne tik gražią gamtą, įkvėpimo, draugų, ber ir pinigų – ši šalis filmui skyrė 350 tūkst. eurų (apie 1 mln. 200 tūkst. litų). Lietuvai neliko kur dėtis - pridėjo dar 1,6 mln. litų.
Taigi filmas „Santa“ yra bendra produkcija su Suomija, šiuo atveju - natūrali, ne tik piniginė: scenarijus padiktavo, kad buvo filmuojama Suomijoje, filme vaidina suomių aktorių.
„Santa“ - populiarus Santa Klauso arba Kalėdų Senelio, kurį vaidina pagrindinis filmo personažas, trumpinys. Pavadinimą autoriai, tikriausiai galvodami apie filmo tarptautinę sklaidą, pasirinko ir pragmatiškais sumetimais – tokį, kuris būtų visiems aiškus, nereikėtų po juo rašyti subtitrų. Bet tai ne kalėdinė pasakaitė, kokios paprastai į ekranus paleidžiamos paskutinėmis metų savaitėmis, o skirtingose šalyse gyvenančių vyro ir moters santykių istorija, prasidedanti linksmai ir žaismingai, o pasibaigianti šiek tiek kitaip.
Anonsuodami savo kūrinį, autoriai neslėpė jo siužeto vingių: per Kalėdų atostogas lietuvė Inga (akt. Sandra Daukšaitė-Petrulėnė) su savo septynerių metų sūnumi Vincu (akt. Ovidijus Petravičius) atvyksta į Rovaniemį - miestelį Suomijos šiaurėje – aplankyti Kalėdų Senelio, kuriuo dirbančiam Jusiui (akt. Tommi Korpela) krinta į akį Inga; užsimezgęs romanas blaško įsimylėjėlius tarp Lietuvos ir Suomijos; staiga viskas apsiverčia aukštyn kojomis: Inga priversta kovoti dėl savo sūnaus gyvybės, o Jusis – atrasti vaiko pasaulio paslaptis, kartu su juo kurdamas naują legendą.
Trys likimai, du pasauliai ir viena juos sujungianti meilė. Į mūšį su įsiveržusia į gyvenimą tamsa stojantis pasaulis, vis dar tikintis stebuklais. Raginimas neprarasti vilties, kad ir kaip sunku būtų.
Dramaturgijos meistro M.Ivaškevičiaus ranka juntama: šmaikštūs dialogai (tiesa, lietuviškų nedaug – vyrauja anglų ir suomių kalbos su keliomis rusiškomis frazėmis), subtilus humoras laiku ir vietoje, ironiškas žvilgsnis į anekdotines situacijas, atsirandančias dėl kultūrinių skirtumų.
Puiki filmo muzika – M.Ivaškevičiaus pakviesta Kanadoje gyvenanti rusų kilmės dainininkė, prisistatanti Chinawomen slapyvardžiu, nuo pirmųjų minučių panardina į melancholišką atmosferą. Chinawomen dainos ir gitaros stygų virpesiai puikiai dera su kino kompozitoriumi jau virtusio Kipro Mašanausko romantiškomis melodijomis. O kokia Suomija be sunkiojo
roko? Šiuo atveju, kaip ir rinkdamasis filmo pavadinimą, autorius žiūrovų neapsunkina – paleidžia „eurovizinę“ grupės „Lordi“ „Hard Rock Hallelujah“. Bet prekybos centrų kalėdinis hitas „Jingle Bells“, taip pat įtrauktas į muzikinį takelį, skakyčiau, jau kaip šuniui penkta koja.
Įvairių suomiškų detalių filme per akis: sniegas, elnių kinkiniai, sauna, maudynės eketėje, metalistas barmenas ir net Žiemos karas. Jis, virtęs sunkia liga sergančiam berniukui pasakojama fantastine istorija apie legendinį Kalėdų Senelių mūšį su blogiu ir tamsa Laplandijos sniegynuose, bent jau man – vieni įtaigiausių filmo epizodų.
Vienas iš trijų filmo likimų – septynmečio Vinco, kurį suvaidino O.Petravičius. Filmuoti vaikus visada rizikinga – gresia dirbtinumas, pritempimas, bet iš daugiau kaip pusššimčio kandidatų M.Ivaškevičiaus atrinktas Ovidijus – ramus, santūrus, neįkyrus vaikas, jau nuo pirmųjų kadrų tarsi su lemties ženklu veide, natūraliai įsiliejo į emociškai sudėtingą vaidmenį.
Kitam vyriškam vaidmeniui – Jusio, Kalėdų Senelio, M.Ivaškevičius pasirinko suomių teatro žvaigždę T.Korpela. Sekso simboliu gimtinėje tituluojamam aktoriui, ko gero, ne per sunkiausia buvo įlįsti į šiaurietiško mačo kailį. O po įvairių peripetijų užsimezgęs Jusio ir Vinco ryšys, atvedęs į mūšį sniegynuose jau minėtą Santų batalioną, jautresniam žiūrovui, žiūrėk, ir išspaus ašarą.
Brandus T.Korpelos vaidmuo kiek užtemdė neprofesionalios aktorės S.Daukšaitės-Petrulėnės heroję Ingą – filmo pradžioje tik gražią jauną mamytę, o vėliau desperacijos apimtą moterį, kuri griebiasi visko, net ir nelabai logiškų veiksmų, kad tik išgelbėtų savo sūnų.
Tokia pagrindinė „Santos“ trijulė, kurią papildo keli epizodiniai veikėjai – juokingai sutrikusi pagrindinės herojės sesuo (akt. Beata Tiškevič), iškviesta prižiūrėti svetimuose namuose palikto berniuko, Jusio motina, gerai žinanti, ko Suomijoje ieško merginos iš Rytų, ir jos paklusnus vyras – Jusio tėvas.
Ir dar vienas svarbus veikėjas – albinosas elnias protingomis akimis. Sako, kad tokio M.Ivaškevičius ieškojo net ilgiau nei pagrindinių vaidmenų atlikėjų. Bet rado!
Filmo drobę režisierius daigsto iš gabalėlių: šiek tiek erotikos, šiek tiek romantikos, šiek tiek humoro, šiek tiek fantazijos, šiek tiek šiaurietiškos egzotikos, šiek tiek dramos. Išeina subalansuotas, patikimai ūkiškai sukaltas, korektiškas ir... šiek tiek nuobodus „eurokinas“. Patys kūrėjai juo patenkinti. „Idealo gal ir nepasiekėme, bet padarėme viską, ką norėjome. O svarbiausia – be jokių kompromisų“, – po peržiūros sakė M.Ivaškevičius.
Bet ar visų tų „šiek tiek“ pakanka, kad žiūrovą pasiektų žinia, kurią išties nori pasiųsti M.Ivaškevičius?
Ar po filmo peržiūros persmelkia egzistencinis maudulys, kai norisi tiesiog patylėti?
Ar tie „šiek tiek“ susigniaužia į kumštį, kuris, kaip norėtų režisierius, tvotų žiūrovui per galvą? Bent jau po pirmosios peržiūros
tokių pritrenktų nemačiau, o ir pati smūgio nepatyriau. Tiesiog atėjau, pamačiau ir pamiršau.
O gaila. M.Ivaškevičiaus kūryba verta daugiau. Gal geram dramaturgui nevertėjo užsikrauti ant pečių dar ir režisieriaus naštos? Gal ir ne šventieji puodus lipdo, bet profesijos subtilybių išmanymas dar niekam nepakenkė.
Tačiau kiekvienas žiūrovas tegul sprendžia pats. Juk ir smūgiams kiekvieno galva atspari skirtingai.
