Jos veido išraiška griežta. Atrodo, kad portfelyje ji turi visko, ko tik gali prireikti kiekvieną akimirką. O aš sutrikusi ir nukaitusi galvoju, kad jei dar porą sykių susimausiu (t. y., nesuspėsiu nušluostyti nosies savo dukrytei), man bus surašytas protokolas, o gal net atimtos motinystės teisės. Juk puikiai žinau, kad mus stebinti moteris – vaikų teisių sergėtoja.
Laimei, tai viso labo priešaušrio sapnas, kurį mano smegenys sukonstravo iš bebundančios dukrelės čiaudulio ir penktadienį perskaityto Jolantos Miškinytės straipsnio „Iš lietuvės atimtą sūnų Norvegijos teismas paliko auginti dviem lesbietėms“.
Nemalonus sapnas išsisklaidė, bet paliko slogų šleifą, kaip ir dėl savo sūnaus Jonuko Norvegijoje kovojančios Aistės advokatės žodžiai: „Daugelis mūsų tėvų, vertinant pagal norvegiškus standartus, būtų teisiami, neabejoju, kad iš daugelio būtų atimti vaikai...“.
Po tokių ir panašių istorijų ko verti valdininkų postringavimai, kad pakeitus Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą nenukentės ir niekuo dėtos šeimos? Kas man, eilinei Lietuvos pilietei, kuri kasdien tiesiog stengiasi ir mokosi būti gera mama, gali užtikrinti, kad vieną dieną mano ar jau mano dukrų vaikai nebus atimti dėl laiku nenušluostytos nosies?
Juk tobulybei ribų nėra. Ypač kai žmogiškumas pirma iškastruojamas, o paskui bandoma kažkokius jo pakaitalus aprašyti kanceliariniais terminais ir plačias interpretavimo galimybes turinčiomis sąvokomis, pavyzdžiui, „galima grėsmė psichologinei ar fizinei sveikatai“.
Kai daug metų Danijoje gyvenančios savo sesers paklausiau, kaip realiai veikia lietuvius šiurpinanti skandinaviška vaikų teisių apsaugos sistema, ji atsiduso: „Būna, kad ir be reikalo išdrasko šeimas...“. Bet užtat tai esą padeda išgelbėti daugelį kitų nelaimingų vaikų nuo jiems netinkamos aplinkos.
Kaip galima su tuo nesutikti? Aš irgi norėčiau, kad visagaliai įstatymai apsaugotų skriaudžiamus, mušamus, ignoruojamus ar tvirkinamus.
Bet negi to kaina privalo būti ir „viena kita be reikalo išdraskyta šeima“? Tarsi „nedidelė auka“ vardan bendros gerovės.
Atsiprašau, bet man tai kažkodėl visiškai nekvepia nei civilizacija, nei pažanga, nei humanizmu. Greičiau primena antilopių bandą, kuri, norėdama pasiekti geresnius ganyklų plotus, turi keltis per krokodilų pilną upę.
Aukų niekada nepavyksta išvengti. Bet plėšrūnų santykinai yra nedaug, todėl banda be skrupulų aukoja dalį savo prieauglio, kad išgyventų.
Neseniai per interviu gamtininkas, režisierius ir operatorius Mindaugas Survila man pasakojo, kad žmonėms pernelyg arti prisiartinus prie lizdų, kai kurie paukščiai išsigąsta ir nebegrįžta į savo namus, palikdami jauniklius žūti. Gamtininkas aiškino, kad dėl gero kadro pernelyg egoistiška išardyti paukščių šeimą, ypač, kai tų šeimų Lietuvoje vos dvidešimt.
Ir tuoj pat pridūrė: „Net jei ir šimtas tų šeimų, kokią teisę aš turiu sunaikinti jų gyvenimą?“.
Panašu, kad skandinavų valdininkams toks retorinis klausimas nekyla. Keli be reikalo išplėšti žmonių lizdai tiesiog nurašomi į bendro projekto statistines šiukšles?
Negi žmonių gyvenimai, likimai – kiekvienos atskiros šeimos likimas – valstybei ir visuomenei tampa mažiau vertingais nei į raudonąją knygą įrašytų jūrinių erelių pora?
Belieka tik sarkastiškai pajuokauti, kad žmonės dar netapo nykstančia rūšimi. Tad jų vienetais niekas jau seniai nebeskaičiuoja. Visai kaip tame anekdote apie Kinijoje sprogusią atominę bombą: „Aukų, grubiai tariant, nėra“.
