Ir teatro premjerai, ir filmų retrospektyvai parinktos kamerinės erdvės, tarsi pabrėžiant – ne masinis tai menas, o intymus pokalbis. Ir ne pramoga, o svarbiausi klausimai.
Ir lietuvių teatro režisierius, dirbantis Lietuvoje ir Italijoje, ir gruzinų kino režisierius, dirbantis Prancūzijoje, puikiai suvokia savo talento vertę ir ją brangina. O.Joselianis: „Esu gruzinų kino šaka, ne aš vienas sukūriau savo filmus tokius, kokie jie yra. O kai pasieki tam tikrą amžių ir daug filmų sukuri, nesinori kartotis ir kiekvieną žingsnį žengi atsakingai.“
Dar puikiau jie suvokia savo kūrybos vietą pramogų kakofonijos epochoje. E.Nekrošius: „Tokie kūriniai gal ir nepopuliarūs šiuolaikiniame teatro, televizijos, pramogų kontekste ir šiuo metu, gal jo neatitinka, bet man atrodo, kad jie reikalingi. Bent jau jie greitai bus reikalingi, nes žmonės nori grįžti į kažką tikra... Dar taip negarantuotai sakau, bet, manau, greitai ši kryptis, kuria bandome eiti, bus labai labai reikalinga, kaip ir tokios knygos, tokie tekstai“, – tai apie „Jobo knygą“.
Jobą E.Nekrošiaus spektaklyje vaidina aktorius Remigijus Vilkaitis, o kiekvienas žinomas aktorius į naują vaidmenį
neišvengiamai atsineša ankstesnių vaidmenų šleifą. O.Joselianis kaip tik dėl to šleifo nefilmuoja garsių aktorių, bet ima neprofesionalus – savo pažįstamus, nes ekrane jam reikia jų tikrųjų asmenybių auros, dokumentalumo, kuris yra daug turtingesnis nei talentingiausio menininko vaizduotė.
E.Nekrošiaus spektakliuose ir toji aura, ir anoji našta suteikia herojams papildomą prasminį krūvį: Andriaus Mamontovo – Hamletui, Eglės Špokaitės – Dezdemonai, Vlado Bagdono – Otelui ir Hamleto tėvo šmėklai, Kosto Smorigino – Makbetui, R.Vilkaičio – Jobui.
Ir štai pagaliau pamatėme Jobą, apie kurį žinojome tik literatūrinę formulę: tai padorus ir dievobaimingas žmogus, iš kurio Dievas atėmė šeimą, turtą ir sveikatą, kad patikrintų jo tikėjimo nuoširdumą. Premjeros vakarą galėjome įsitikinti, kad žmogus nesugniuždomas. Kad jis po visų suteiktų kančių išsitiesia kaip lygus greta Dievo ir Šėtono. Patyrėme, kad jie veikia trise. Tai ne užtikrintas atsakymas ir ne vienintelė išvada po E.Nekrošiaus spektaklio. Tai tema galvojimui, diskusijoms. Tegu ir niekas iš diskutuojančių nebus teisus, bet svarbu, kad klausimai keliami, kad Jobas, Dievas ir Šėtonas tapo šiandienos pokalbių ir galvojimų aktualija, o Jobo likimo vingiuose kiekvienas žmogus gali matyti save.
O.Joselianio biografijoje nesunku rasti Jobo likimo atšvaitų. Atrodė, nuo pat pradžių viskas tik atimama ir belieka vien sugniužti. Kai jis studijavo, visi jo studentiški filmai netiko – ne kaip meno kūriniai. Jie teigė ne tai, ką privalėjo teigti kinas sovietijoje. O.Joselianis niekaip negalėjo gauti diplomo – nors jo diplominis „Balandis“ štai ir šiandien keliauja po pasaulį ir su visa retrospektyva atkeliavo į „Žiemos ekranus“. Režisierius be diplomo įsidarbino ketaus gamykloje, dirbo pragarišką darbą, vėliau sukūrė apie tai filmą. Ir vėl priekaištai, kad juodina sovietų realybę, nes taip sunkiai proletarai dirba nebent Italijoje (tiksliau – italų kine).
Gyvenimas be prošvaisčių? Gyvenimas buvo su gudrybėmis, nes žmonės išradingai padėdavo vieni kitiems, ir šiandien O.Joselianis pasakoja anekdotus apie sovietijos absurdus, cenzorius, saugumiečius. Gruzijoje jo sukurti trys filmai irgi netiko, siutino valdžią, „bet jie sukurti, jie yra, ir kas iš to, kad buvo nerodyti“ – O.Joselianis tai sako išdidžiai. Nes kiekvienas filmas įrodo jo tvirtą stuburą. Tėvynės žiūrovams nerodyti, tie filmai pasiekdavo, tarkime, Kanus, o uždraustumas juos tik puošė.
Šėtonas šitą gruzinų kino Jobą ne kartą gundė prisitaikyti. 1979 m. emigravusiam į Prancūziją O.Joselianiui – tarptautiniu mastu išgarsėjusiam režisieriui su disidento karūna – buvo siūloma kurti kiną su garantuotais koziriais: pasakoti apie Jeanne'ą D‘Arc, ekranizuoti „Traviatą“, filmuoti Meryl Streep... Nė už ką! Jis, neturėdamas pragyvenimo šaltinio, plaudavo didelių parduotuvių vitrinas. Po 500 frankų (100 dolerių) už vitriną.
Ir šiandien O.Joselianis nėra milijonierius, nes nedaro kino „makdonaldų" (taip jis vadina filmus neišrankiam masiniam skoniui). „Išsirinkau profesiją sunkią, baisią. O ką daryti? Niekas kitas neįdomu. Ir kurti filmą, kad nusipirktum namą ar automobilį, – nuobodu.“ Jis tai sako su specifine joselianiška šypsena.
Bet turėkime omenyje, kad jis kuria kiną Prancūzijoje – šalyje, kurios valdytojams rūpi prancūziškas kinas ir visa kultūra. Todėl, kaip pasakojo O.Joselianis, dar nuo prezidento Charles'io De Gaulle‘o laikų suvokta, kad norint turėti, reikia rūpintis. „Ir kuo gausiau Prancūzijos žiūrovų lanko holivudinius filmus, tuo daugiau pinigų surenkama prancūzų kinui. Taip palaikoma ta menka ugnelė.“ Patikslinsime, kad menka prancūzų kino ugnelė – tai, „Žiemos ekranų“ svečio duomenimis, daugiau kaip šimtas filmų per metus, „iš kurių trys keturi būna įdomūs“.
Neteko girdėti, kad E.Nekrošius dirbtų metalo gamykloje, plautų vitrinas. Galbūt jo kūrybos kelyje stipresnė globojanti, ne ardanti jėga. Bet greičiausiai ta jėga – paties menininko apsisprendimas, jo laikysena, kurią E.Nekrošius įvardija: „Reikia daryti, reikia atsistoti, reikia eiti. Žodžiai „reikia“, „pareiga“, „atsakomybė“, „sąžinė“ – tai žodžiai, pagal kuriuos turi gyventi.“ O pagal O.Joselianį – „gyventi stengiantis ne pasiglemžti, o atiduoti“.
