Egzistuoja dar viena, irgi grynai teorinė grėsmė eurui Lietuvoje – tai populistų politikų demagogija prieš eurą, daugiausia grįsta jau nuvalkiotomis tapusiomis frazėmis, kad Europos Sąjunga (ES) rausiasi po Lietuvos valstybės pamatais (dar neseniai pagal juos tai darė Rusija), o euras būtų smūgis Lietuvos tautiniam identitetui.
Tačiau šiandien Lietuva yra konsoliduota demokratija, ir populistai jau nebėra tokie įtakingi, kokie įsivaizduoja esą, jų įtaka nyksta su kiekviena diena. Tai, beje, pripažįsta ir tarptautinė politikos mokslininkų bendruomenė.
Tiesiog noriu išsklaidyti tų Lietuvos piliečių, kurie mano, kad euras vis dėlto susilpnins mūsų tautinį identitetą, nuogąstavimus.
Istoriškai pinigai, tiksliau nacionalinė valiuta, visada buvo vienas iš nacionalinės valstybės simbolių, glaudžiai susijusių su kolektyviniu nacionaliniu identitetu. Lietuva – ne išimtis.
Tiek po Pirmojo pasaulinio karo, kai Vasario 16-ąją Lietuva paskelbė Nepriklausomybę ir 1922 metais įvedė litą, tiek aižėjant sovietinei imperijai, kai Kovo 11-ąją ji antrą kartą atkūrė savo valstybingumą ir 1993 metais, valdant socialdemokratams, iš naujo įvedė litą, abiem atvejais tai buvo ypač reikšminga praktiškai nepriklausomos ir tarptautinį pripažinimą jau gavusios valstybės kūrimo dalis.
Kaip tvirtina politikos mokslininkai, euro įvedimas stiprina Europos piliečių tapatinimąsi su ES ir Europa apskritai. Euras realiai priartina ES prie žmonių, nes jis yra fiziškai apčiuopiamas, naudojamas kasdien ir padeda žmonėms iš tikrųjų pajusti ryšį tarp Briuselio ir kasdienio savo gyvenimo. Kita vertus, kuo labiau nacionalinis identitetas siejamas su nacionaline valstybe, tuo mažiau tos šalies gyventojai jaučiasi patogiau, naudodami eurą.
Britanija istoriškai nelaiko savęs kontinentinės Europos dalimi, todėl apie euro įvedimą net negalvoja; be to, tokią jos nuostatą lemia ir stiprus bankinis sektorius ir kiti vidiniai veiksniai. Vokietija, stipriausia ES valstybė narė, į eurą žiūri gana dviprasmiškai, turbūt tiek dėl savo galios ir tiek dėl jai tenkančios atsakomybės už visos Europos ekonomiką. Italai džiaugiasi euru, galbūt dėl prastos jų buvusios valiutos – lyros - reputacijos.
Skandinavai - švedai ir danai - galvoja, kad, neįsivesdami euro ir pasilaikydami savo nacionalines valiutas, abiem atvejais, kronas, taip išsaugo savo valstybės suverenitetą, įtaką ir aukštus demokratinius standartus. Taip pat gana stambus jų bankinis sektorius nemaža dalimi diktuoja, kad jie nori išlaikyti savo valiutą.
Mūsų kaimynai broliai lenkai irgi kol kas nelabai nori euro – ten trūksta politinio konsensuso tiek dėl to, kad Lenkija, kitaip nei Lietuva, vykdo savarankišką pinigų politiką, tiek turbūt dėl to, kad Lenkija jaučiasi sunkiasvore valstybe tarp ES Vidurio ir Rytų Europos valstybių narių. Tačiau čia pozicija euro atžvilgiu gali keistis - per pastaruosius keletą metų Lenkijos zlotas, kuris nepririštas prie jokios valiutos, nuvertėjo beveik trečdaliu, ir dėl to nukentėjo paprasti piliečiai, nors silpnas zlotas iš dalies paskatino eksportą.
O kaip Lietuva ir jos piliečiai? Ar prarasime tautinį identitetą, jei mūsų piniginėse šlamės ir žvangės eurai, o ne litai? Esu įsitikinęs, kad bus atvirkščiai.
Pirmiausia, kodėl apskritai baiminamės dėl savo tautinio identiteto? Negi galvojame, kad jis toks silpnas, o mes - tokie bejėgiai, kad nesugebėsime jo išlaikyti, kai euras taps mūsų kasdienio gyvenimo dalimi?
Sutiksite, kad iš tiesų esame labai stiprūs. Taip pat ugdome sveiką nacionalinį identitetą ES demokratinių valstybių bendruomenėje. Jei sugebėjome pradėti SSRS griūtį, išdrįsome pirmieji paskelbti savo Nepriklausomybę ir išgyvenome Sausio 13-ąją, negi neatsilaikysime prieš eurą ir Europą, į kurią kažkada šimtmečiais ir per sovietmečio dešimtmečius taip norėjome grįžti ir būti jos dalimi?
Kaip aš netikiu Lietuvos politikais populistais, kurie nuolatos svaičioja apie tradicinės šeimos išsaugojimą, nors patys paprastai nesugeba pasirūpinti savo pačių šeimomis ir jų išsaugoti, lygiai taip pat netikiu tais politikais populistais (o paprastai tai būna tie patys veikėjai), kurie paranojiškai nusistatę prieš eurą. Manau, kad jie elgiasi labai ciniškai - tiesiog manipuliuodami žmonių jausmais ir siekdami lengvo populiarumo bei užsitikrinti šiltus postus Seime ar net Europos Parlamente, kurį nuolatos garsiai keikia.
Galiausiai, būkime realistais. Šiandien mes ketiname keisti ne litą į eurą, nes eurą de facto jau turime, bet panaikinti valiutų valdybos modelį, kuris naudingas tik bankams, kurie kasmet iš valiutų keitimo operacijų uždirba apie 0,5 milijardo litų.
Net jei euras būtų jau toks grėsmingas mūsų tautiniam identitetui, jis praktiškai neginčytinai yra ekonomiškai naudingas. Tuomet ar tai nėra paskata pasinaudoti ta materialine nauda, kurią atneš euras per didesnes investicijas, išaugusį eksportą, geresnį skolinimąsi, visuomenės atvirumą ir valstybės prestižą, kad puoselėti Lietuvos nacionalinį ir kultūrinį unikalumą, taip pat jį kūrybingai atnaujinti, kad spėtume su laiku, tuo pačiu tausodami ir išryškindami tai, kuo tapome istoriškai?
Galima klausimą pakreipti ir kitaip - ar Lietuva išsaugos daugiau tautinio identiteto, jei nuspręs, kad euras jai nereikalingas? Atsakymas paprastas - nebeturėsime euro ir tiek, kaip ir jo teikiamų didelių galimybių. O ar turėsime daugiau nacionalinio pasididžiavimo, kai be euro gyvensime skurdžiau ir labiau užsidarę nuo pasaulio, būsime labiau nepatenkinti gyvenimu ir nelaimingi, labai abejoju.
Atėjo pats laikas nustoti bijoti prarasti tautinį identitetą. Tikrai neprarasime jo. Euro baimė tik atskleidžia istoriškai sąlygotus Lietuvos kompleksus, kuriais jau seniai laikas atsikratyti, o ne realią euro grėsmę. Juk ar įsivesdami eurą, paprasčiausiai neįrodysime pirmiausia sau patiems, kad mūsų nacionalinis identitetas - stiprus, o Lietuva – pasitikinti savimi valstybė?
