Dredu pravardžiuojamas 49 metų V.Marcinkevičius iš savo nakvynės vietos Lukiškių aikštėje nesitraukė net šalčiausiomis šios savaitės naktimis.
Jo guolį išduoda tik polietileno ritinys, į kurį kiekvieną vakarą įsivynioja benamis, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Nors socialiniai darbuotojai vyriškį ne kartą kalbino bent žiemą užsukti į nakvynės namus, vyriškis mieliau renkasi suolą pačiame miesto centre.
Kruopščiai ruošia guolį
V.Marcinkevičius prie menkai apšviesto suolo prieš Užsienio reikalų ministeriją iš lėto atpėdina apie 18 valandą.
Spaudžia 17 laipsnių šaltis, sutemę, tad iš praeivių gatvėse nebeišprašysi nei pinigų, nei cigaretės.
Įsivynioti į polietileninius patalus užtrunka keletą minučių. V.Marcinkevičius stengiasi nepalikti nė vieno plyšio, pro kurį skverbtųsi šaltis ar pūstų žvarbus vėjas.
Apsaugojęs kūną benamis į polietileną įkiša galvą. Nežinodamas net nepasakytum, kad ant suolo guli žmogus. Atrodo, kad tai – vien polietileno gniutulas.
Nesutinka iškišti galvos
Taip įsivyniojęs V.Marcinkevičius iki ryto nieku gyvu nesutinka bent galvos iškišti, nors norinčių pakalbinti atsiranda.
„Šitą suolą visas Vilnius žino. Ateikite rytoj.
Dabar miego noriu“, – „Sostinės“ žurnalistus mandagiai tolyn siunčia Dredas, nors dar tiktai kelios minutės po septynių vakaro.
Vėliau jis ėmė teisintis, kad yra gerai užsiklojęs, todėl išlįsti nenori.
Ar nešalta? „O ką darysi?“ – klausimu į klausimą atsako Lukiškių aikštės senbuvis. Jis pasisakė vilkįs tris megztinius, šildo dar striukė, o batai tokie, kaip medžiotojai avi.
Rytą termometro stulpelis nukrito beveik iki 20 laipsnių šalčio. V.Marcinkevičius iš guolio išlindo jau prašvitus, kai dauguma dirbančių vilniečių pasiekė savo darbo vietas ir skubėdami nė neįtarė, kad ant suolo dar vieną speiguotą naktį praleido benamis.
Užsigrūdinęs jaunystėje
Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus pavaduotoja Vanda Pumputienė ilgai negalėjo patikėti, kad benamis vis dar leidžia naktis ant suolo.
Anot jos, jeigu benamis būtų vartojęs alkoholio, jau seniai būtų sušalęs.
„Nors benamis, jo organizmas sveikas.
Kad išlaikytų šaltas naktis, toks žmogus turi būti užsigrūdinęs nuo jaunystės. Be to, jis anksčiau nebuvo nušalęs galūnių. Nes jeigu būtų nušalęs, kitą kartą daug greičiau nukentėtų“, – aiškino V.Pumputienė.
Kaip V.Marcinkevičius, nors ir būdamas sveikas, išlaiko tokį speigą? V.Pumputienės teigimu, prieš einant tokiame šaltyje miegoti būtina sočiai ir riebiai pavalgyti. Apatiniai drabužiai, kojinės turi būti iš natūralių medžiagų ir sausi.
Medikė įtaria, kad naktimis V.Marcinkevičius vis dėlto išlenda iš guolio ir pajuda.
Jį gelbėja ir tai, kad guli ne ant žemės. Be to, tame polietileno gniutule lieka ir kūno šiluma, ji neišleidžiama vėjais.
Tačiau kur yra temperatūros riba, kurią pasiekus V.Marcinkevičiui tektų ieškotis šiltesnės vietos?
V.Pumputienės žodžiais, tai priklauso nuo oro drėgmės, vėjo stiprumo ir, aišku, benamio organizmo užgrūdinimo.
Glaudėsi Odminių skvere
Anksčiau V.Marcinkevičius šaltas žiemos naktis leisdavo Odminių skvere prie Arkikatedros.
Kai buvo rekonstruojamas Gedimino prospektas, benamiui visokių daiktų davė statybininkai, jį šelpė keleivių lūkuriuojantys taksistai.
Jau tada vieno taksi vairuotojo V.Marcinkevičius prašė nupirkti didžiulį polietileno gabalą, kurį prikalė prie suolo krašto ir susivyniodavo per šalčius.
Kai iš sutvarkyto Odminių skvero buvo išgyvendintas, kurį laiką V.Marcinkevičius glaudėsi apleistame pastate Tilto gatvėje, bet jame kilo gaisras.
Kur dar nakvojo benamis, tik jis vienas gali pasakyti, bet dabar jis persikraustė į Lukiškių aikštę.
Bet vėl nelaimė – kažkas sudegino suolą, ant kurio Dredas nakvodavo. Jis susirado kitą.
