Ši agonija tęsėsi ilgiau nei pusmetį. Unijų mastu milžiną molinėmis kojomis dar bandyta gelbėti, bet nepadėjo nei reklamavę garsūs sporto ir muzikos veidai, nei pakeista vadovybė.
Indėlininkai ramūs – 230 milijonų litų jiems grąžins Indėlių draudimo fondas. Negana to, pajininkai gavo netikėtą dovaną – Centrinė kredito unija kompensuos ir jų pajus, nors pagal įstatymą tai nepriklauso.
Vilniaus taupomoji kasa – jau ketvirtoji unija nuo praėjusių metų pradžios, sulaukusi liūdno likimo.
Šiuo metu veikia per 70 unijų. Dauguma jų nedidelės. Žlugusi Vilniaus taupomoji kasa užėmė 15 procentų rinkos, o pagal išduotas paskolas ir indėlius artimiausius konkurentus lenkė tris kartus.
Nė viena iki šiol žlugusi unija neužgeso tyliai, jas purtė ir tebepurto Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba. Yra įtarimų dėl turto iššvaistymo. Tarsi būtų nerašyta taisyklė – jei sulaukei tokio galo, vadinasi, esi prisidirbęs.
Greičiausiai taip ir yra. Ilgus metus dalytos pernelyg rizikingos paskolos, o užstatai pasirodė beverčiai. Apgriuvusios kolūkių fermos unijoms kažkodėl tapo dėmesio vertu ir brangiai įkainotu užstatu.
Bet stebėtina, kad žlugus dviem bankams ir keturioms kredito unijoms nė plaukas nenukrito nuo turto vertintojų galvos. O juk apie jų sandėrius su unijų pajininkais sklando legendos.
Visame pasaulyje, ypač Vakarų Europoje, sėkmingai kooperatyvų principu veikiančios unijos yra neatsiejama mažesnių miestelių, provincijos dalis. Ten, kur bankams neįdomūs klientai, kuriasi būtent šios institucijos, jos kredituoja žemės ūkį, smulkųjį verslą.
Panašūs projektai įgyvendinami ir Lietuvos provincijoje. Kai bankai, nors ir pertekę pinigų, beveik nekreipia dėmesio į pasiskolinti norinčius ūkininkus ar smulkiuosius verslininkus, unijos tampa vienintelė išeitis.
Bandant numatyti unijų ateitį kyla klausimas: kas sieja jau uždarytąsias?
Prievaizdai aiškina, kad jos buvo nutolusios nuo tikrųjų unijos šaknų. Dvi iš keturių uždarytųjų veikė Vilniuje, viena – Kaune, dar viena – Klaipėdoje. Taigi iš esmės ten, kur dominuoja bankai. Ir kur sandoriai yra didžiausi.
Staigi unijų plėtra, rizikingi sandoriai, įvairūs pažeidimai – visa tai greičiausiai ir patraukė Lietuvos banko dėmesį.
Bet paspartinti Vilniaus taupomosios kasos griūtį galėjo ir jos vadovų ambicijos tapti banku. Finansų rinkoje yra manančių, kad būtent pastarieji užmojai buvo lemtingi – skandinavų dominuojamoje rinkoje lietuviškam bankui ne vieta.
Tačiau duobę sau ilgai kasė ir patys kasos valdytojai – kapitalo pakankamumo rodiklis pernai nesiekė nė dviejų procentų, kai turėjo būti mažiausiai 20.
Keistai atrodo ir Lietuvos banko pozicija. Didžiausios kredito unijos agonija tęsėsi netrumpai, o finansų prievaizdai delsė imtis griežtesnių veiksmų. Nors unijos veikla ir buvo apribota, indėlininkai toliau plūdo.
Ko kita tikėtis, jeigu komerciniai bankai jau siūlo tik nulines palūkanas?
Kad ir kaip būtų, miestuose veikusios kelios unijos, dariusios tik simbolinę konkurenciją bankams, veiklą nutraukė iš esmės dėl savo pačių klaidų ir galimo piktnaudžiavimo.
Pavyzdžiui, pernai uždarytos Nacionalinės kredito unijos suteiktos paskolos buvo labiau nei abejotinos.
Ši unija skelbė, kad įkeisto turto vertė viršija 50 milijonų litų. Bet paaiškėjo, kad tas turtas tevertas 2 milijonų.
Sistemos išvalymas baigtas. Taip išdidžiai pareiškė Centrinės kredito unijos administracijos vadovas F.Dirginčius. Tačiau tokiu optimizmu nelinkęs tikėti nei Lietuvos bankas, nei pačios šios finansų įstaigos.
Reikia pripažinti, kad į kredito unijas ilgai žiūrėta pro pirštus, galbūt pernelyg ilgai. O ten tikrai reikėjo šluotos, kurios ilgai nesiėmė Lietuvos bankas.
Tačiau dabar diržas užveržtas taip, kad oro ima trūkti ir skaidriai veikiančioms unijoms.
Teigiama, kad tokių griežtų sąlygų, reikalavimų ir ribojimų nėra nė vienoje pasaulio valstybėje: skolinti galima tik iki tam tikros ribos, indėlių palūkanas žadėti tokias, kokias siūlo bankai, kasmet auginti kapitalą.
Nieko nuostabaus, kad sugriežtintų normatyvų pernai nesilaikė septynios kredito unijos. Lietuvos bankas žada akylai jas stebėti ir esą tik nuo jų pačių priklausys tolesnis likimas.
Šiais metais reikalavimai dar labiau sugriežtėjo. Tad geriausiu atveju unijos turės jungtis, blogiausiu – bus kabinama spyna ir atimama licencija.
Jau pasigirdo nuogąstavimų, kad kredito unijoms bus palikta teisė finansuoti tik tam tikras verslo sritis, pavienius ūkininkus.
Taigi dar veikiančioms unijoms teks suktis, kaip atkurti pasitikėjimą ir įvaizdį. Neatmestina, kad dalis jų indėlininkų pasuks į komercinius bankus.
Taigi ūkininkus kredituojančiai verslo šakai iš tiesų ateina lemtingas metas.
