Kodėl Lietuvos vyrai taip smarkiai muša sau į vartus, besigrumdami su jiems iškeltu vyriškumo idealu? Kodėl atrodo, jog turime naujo dizaino visuomenę, tačiau joje dar vyrauja rašytojos Žemaitės laikų santykių sprendimo būdai?
Vis dar įprasta, kad nuo pat mažumės berniukas auklėjamas tapti tikru vyru, spindinčiu visoje lietuviško kaimo tradicijos šviesoje. O tikras vyras turi nedaugžodžiauti, nerodyti emocijų, silpnumo – jis privalo dominuoti. Jo pareigos namuose prasideda ir baigiasi ties algos parnešimu, bei ritualine vinies įkalimo ar perdegusios lemputės pakeitimo procedūra.
Santykis su žmona ir vaikais nėra pagirtinas, mat tikram vyrui turi rūpėti globalesnės problemos, tarkime, politikos ar krepšinio studijos prie televizoriaus ekrano su alaus buteliu. Tarpusavyje vyrai savo vertę įrodinėja gėrimo ar savamokslio bokso varžybose.
Štai ši vyriškumo samprata, teigianti vyro dominavimą šeimoje bei visuomenėje ir atveda prie liūdnos savižudybių, alkoholizmo ir smurto šeimoje statistikos, kur, kaip žinia, mūsų Marijos žemė sėkmingai spardo užpakalius beveik visoms valstybėms.
Nors du iš trijų svarbiausių valstybės postų užima moterys, tačiau politikių, atstovaujančių moterų teisių gynybos pozicijai, nėra daug.
Netgi pastebima tendencija, jog dažnai konservatyvios moterys politikės pačios linksta ginti nelygias konkurencijos sąlygas sudarančius sprendimus. Net ir Seimo pirmininkė, dažnai pabrėžianti savo moteriškumą bei paslaptingumą, mėgsta teigti, jog vyrai išsiskiria racionalesniu mąstymu, o štai moterims tokia savybė lyg ir nebūdinga.
Tačiau reikia būti aklam, jog nepastebėtum, kaip sėkmingai moterys įsiliejo į visuomenės lyderių gretas per tą trumpą laiką, kai jų pilietinės ir politinės teisės pagaliau buvo išlygintos.
Deja, bet mąstymo paradigmos keičiasi ne taip greitai, kaip ekonominiai rezultatai, ir daugelį vis dar stebina šeimos, kuriose moteris sėkmingiau kopia karjeros laiptais už vyrą.
Paguoda, jog „vyras vis tiek yra vyras“ iš tiesų sako tik tai, kad dalis vyrų vis dar nesusitaiko su tuo, kad lyčių skirtumai dingsta už miegamojo ribų ir jiems tenka konkuruoti nebe su savo lyties išrinktųjų saujele, o su konkurentėmis, kurios nusiteikusios atsikariauti tai, ką iš jų buvo atėmusi patriarchalinė istorija.
Pamirškite laikus, kai moterų sėkmės istorijos versle, moksle, kultūroje ir kitose srityse buvo kažkas išskirtinio. Liberali demokratija pagaliau sugebėjo socialines svarstykles pastatyti į daugiau ar mažiau lygiavertę padėtį, kurioje pralošia tie, kurie mano, jog privalo turėti išskirtines sąlygas vien dėl subjektyvių faktorių, kaip lytis, odos spalva, amžius ir t.t.
Štai tokiose sąlygose ta dalis vyrų, kuri vis dar mano, jog žmonos vieta virtuvėje, o jų – šeimos soste, lieka pasimetusiais vaikais savo tapatybės griuvėsiuose.
Šiems karaliams be karūnų savo išskirtinį statusą tiek šeimoje, tiek visuomenėje belieka ginti desperatiškai griebiantis smurto, fizinio pranašumo įrodymo. Griūnanti tradicinė vyriška tapatybė nesusitaikančius verčia imtis ir savęs naikinimo.
Neįgyvendindami savo ir konservatyvios visuomenės iškeltų reikalavimų ir vengdami pripažinti savo silpnumą bei socialinius pralaimėjimus, dalis vyrų gyvenimą baigia tiesiog savižudybe.
Turbūt nebus per drąsu teigti, jog dalis nusprendusių fiziškai save sunaikinti tai daro jausdami nesugebantys būti sėkmingais šeimos maitintojais, gerais tėvais, vyrais ar sūnumis.
Viena iš pagrindinių priežasčių, kuriančių tokią iškreiptą vyriškumo sampratą – tradicinis auklėjimas. Berniukams kasdien kalama mintis apie vyrų pasaulį, vyriškas vertybes, vis pabrėžiama lyčių skirtis, augina būsimus nevykėlius, kurie susidurs su gyvenimo tikrove ir pamatys, jog mitas apie nepalaužiamą vyriškumą naikina juos pačius.
Tačiau mūsų visuomenė vis dar gyvena baime, jog berniukas nežaidžiantis vyriškų žaidimų, nemušantis kačių ar neįrodinėjantis savo jėgos prieš silpnesnius draugus gali, neduokdie, tapti gėjumi.
Todėl kumščiu ir diržu tradiciškai auklėjami berniukai užauga žinomais visuomenės veikėjais, tikrais vyrais, kurie svaigiomis girtumo akimirkomis prisimena, jog paskutinė galimybė įrodyti savo galią ir savo nerašytos teisės legitimumą – kumščio filosofija.
Kintanti vyriškoji tapatybė priverčia vyrus vis dažniau kalbėti apie psichologines problemas, kurias sukelia visuomenės keliami reikalavimai, tačiau Lietuvoje tokie faktai dar nėra įprasti.
Smurtą žymių žmonių šeimose dažniau lydi juokeliai, o šalia gyvenančių kaimynų nesutarimus – tyla ir tradicinis abejingumas kitų žmonių gyvenimui.
Panašu, kad skaudus atsisveikinimas su vyriškumo dominavimo laikais sukurs dar ne vieną liūdną istoriją, kurios fone liudytojai kalbės apie iš pažiūros normalią šeimą.
* * *
Netylėkite! Išdrįskite prabilti apie smurtą šeimoje! Galbūt užrašyta jūsų istorija padės kitomis akimis pažvelgti į savo situaciją, ieškoti ir rasti pagalbą? Galbūt tai, kaip pasipriešinote smurtui, padrąsins kitus jį patiriančius žmones?
O gal jūsų istorijoje save atpažins smurtautojas ir ryšis nutraukti tokį savo elgesį?
Jūsų istorijų iki vasario pabaigos laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt. arba įkeliant čia.
