Atskirąją nuomonę byloje paskelbęs E.Kūris teigė
neįžvelgiantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos pažeidimo. Lietuvos teisės profesorius, be kita
ko, motyvavo, kad totalitarinėmis sąlygomis bendradarbiavimas su
režimais negali būti vertinamas vienareikšmiškai.
Bylą Strasbūro teismas išnagrinėjo gavęs istoriko Krisztian
Ungvary skundą. Mokslininkas 2007 metais
paskelbė straipsnį apie komunistinės Vengrijos saugumo tarnybos
veiksmus devintajame dešimtmetyje prieš studentų judėjimą
„Dialogus“.
Istoriko straipsnyje buvo rašoma, kad dabartinis Vengrijos
Konstitucinio Teismo teisėjas, tuometinis vietos komunistų partijos
sekretoriaus pavaduotojas nuolat bendravo su valstybės saugumu ir
buvo „oficialus kontaktas“. Šis teisėjas įvardijamas inicialu K.
K.Ungvary publikacijoje teigė, kad dabartinis teisėjas, kaip
komunistų partijos narys, tuomet ruošė ataskaitas ir priekaištavo
komunistų jaunimo organizacijos kandidatui rinkimuose dėl ryšių su
„Dialogus“. Straipsnyje rašoma, kad dabartinis teisėjas pareikalavo
universitete nuimti organizacijos „Dialogus“ plakatą, sakydamas, kad
„valstybei nereikia tokios organizacijos“.
2010 metais Vengrijos Aukščiausiasis Teismas paskelbė, kad
straipsnis buvo šmeižikiškas, nes sudarė klaidingą įspūdį, jog
K. buvo kvazi-agentas ir informatorius. Teisėjui buvo priteista
kompensacija.
Europos Žmogaus Teisių Teismas keturiais balsais už ir trimis
prieš atmetė Vengrijos teismo argumentus. Strasbūro teismas
pabrėžė, kad istorikas tiksliai aprašė istorinius faktus, o
straipsnyje pavartotas terminas „oficialus kontaktas“ gali būti
plačiai interpretuojamas.
Pasak Strasbūro teismo, istorikas siekė svarbių tikslų -
nušviesti, kaip artimai totalitarinėje valstybėje bendradarbiavo
Vidaus reikalų ministerija ir visuomeninės organizacijos, ir
atskleisti slaptosios tarnybos veiklą.
Istorikui skirta tūkstantinė bauda, Strasbūro teismo sprendimu,
pažeidžia Konvencijos garantuojamą teisę laisvai reikšti savo
mintis ir įsitikinimus.
E.Kūris atskirojoje nuomonėje pareiškė manantis, kad Vengrijos
teismas pagrįstai nubaudė istoriką. Anot jo, istorikams tenka
pareiga pateikti įrodymus, kurie pagrįstų tokių terminų kaip
„oficialus kontaktas“, „informatorius“, „kvaziagentas“ ar „agentas“
vartojimą. Teisininkas argumentuoja, kad įrodymų nepateikusiems
straipsnio autoriams gali būti taikoma sankcija.
E.Kūris taip pat rašo, kad K.Ungvary pateikta interpretacija
nebūtinai vienintelė gali būti vertinama kaip patikima, nes
totalitarinėmis sąlygomis bendradarbiavimas su valdžia negali būti
vertinamas „pernelyg supaprastinta schema juoda-balta“.
„Galima būtų atsižvelgti į tai, kad buvusiuose komunistiniuose
totalitariniuose režimuose Europoje daugybė ataskaitų būdavo
rašomos pagal oficialias hierarchijos linijas ne tik todėl, kad
žmonės siekė ar norėjo jas rašyti, bet taip pat todėl, kad tai
buvo svarbus „oficialios“ disciplinos elementas. Taip pat būtų
galima įvertinti tai, kad tokie pranešimai galėjo būti rašomi ne
tam, kad režimui būtų pranešta apie jo nepalaikomą ar
persekiojamą veiklą, bet todėl, kad žmonės žinojo, jog apie juos
pačius galėjo būti rašomos ataskaitos. Taip pat galima
įsivaizduoti, kad K. elgesys studentų judėjimo byloje, nurodant
pašalinti plakatą universiteto partijos pareigūnui, buvo žinia
Valstybės saugumui, kad jam nereikia kištis, nes reikalas jau
išspręstas. Tokios spekuliacijos tokios pat patikimos kaip ir
K.Ungary. Nė vienai iš jų čia neatstovaujama; jos iliustruoja, kad
ataskaitos rašymas partijos hierarchijoje nebūtinai apibūdina
rašantįjį asmenį kaip griežtų pažiūrų slaptosios tarnybos
darbuotoją, laukiantį jo nurodymų „, - motyvuoja E.Kūris.
„Pokomunistinių šalių istorijoje yra daugybė pavyzdžių, kai
tam tikri asmenys, buvę lojalūs režimui ir net užėmę svarbias
pareigas, vėliau būdavo tarp tų, kurie sukeldavo jo žlugimą, jau
nekalbant apie tuos, kurie demonstravo bendradarbiavimą su režimu,
bet tik dėl apdairumo, atsargumo ar baimės, o ne todėl, kad jie
pritardavo valdančiosios partijos politikai“, - rašo Lietuvos
teisės profesorius.
