Šiame kontekste Seimo pirmininkė net nesuprato, su kuo ji susidūrė. Į jos žeidžiančius padoraus žmogaus IQ pareiškimus žiniasklaida sureagavo ypač kritiškai. Pagrįsta viešojo intereso ginimu žiniasklaidos reakcija privertė socialdemokratų premjerą A.Butkevičių atsipeikėti. Jis pasakė stop jos ciniškai su esminiais valstybės tikslais besikertančiai propagandai. Jeigu ne žiniasklaida, socialdemokratai ir toliau tikriausiai miegotų meškos žiemos miegu.
Premjeras taip pat vienareikšmiškai turėtų ištarti „Ne" vietiniams politiniams karaliukams regionuose, manantiems, kad gali naudoti mokesčių mokėtojų pinigus savęs garbinimui ar savo privačių problemų aiškinimuisi įstatymui prieštaraujančiuose savivaldybės leidiniuose. Nes tokia neteisėta saviveikla kelia grėsmę nepriklausomai žiniasklaidai.
Socialdemokratų nuosavam antisemitui Broniui Bradauskui, metančiam tamsų šešėlį ant visos partijos, žiniasklaida taip pat padės (!) susivokti. Kaip ir socialdemokratų Etikos komisijos nariams, kurioje iš dešimties narių net septyni palaiko veikėją nurodinėjantį jiems kokį sprendimą jie turėtų priimti jo atžvilgiu.
Ar jie galvoja taip pat, ar tik naudingi idiotai nesuvokiantys, kad lygtis tarp antisemitizmo ir socialdemokratijos neįmanoma? Todėl būtina kuo greičiau keisti socialdemokratų Etikos komisijos sąstatą šiuolaikiškai mąstančiais asmenimis, niekada akyse nemačiusiems antisemitinių komunistinių pamfletų. Pakeisti asmenimis, kuriems labiau rūpėtų partijos savigarba bei idealai, nei smulkiais asmeniniais interesais, konjunktūra, pataikavimu vadovams grindžiamas lojalumas partijai.
Pasakysiu naujieną: kai partijos narys tampa lojalus partijai, su demokratija partijoje galima atsisveikinti. Partijos narys, ponai politikai, turi būti lojalus tik savo pasaulėžiūrai. Tai ji nustato gaires, principus, etiką bendraminčių būryje. O, jeigu šito nėra, tai žiniasklaida tampa tokios partijos akimis didžiausias priešas.
Taip atsitiko su konservatoriais Mantu Adomėnu ir jo kolega, pareiškusiais, neva visi, tarp jų ir reikalaujanti prezidentės atverti visas kortas informacijos nutekinimo byloje žiniasklaida, yra valstybės išdavikai, Rusijos penkta kolona. „Žiniasklaida – šunauja“ legenda ir nuostata niekaip nepalieka TS-LKD partijos narių smegeninių.
Ne veltui Lietuvos žiniasklaida atlaikė nepagrįstus kaltinimus, melą, šmeižimus. Juk sąžininga žiniasklaida yra galia, su kuria turi būti skaitomasi. Todėl nestebina žinia, kad šiais metais Rusijos juodosios technologijos bus ypač nukreiptos ir į Lietuvos žiniasklaidos menkinimą, nes pasitikėjimas ja visuomenėje auga.
Rusijos propagandistams pritariančių Lietuvoje vis dar yra. Rusijos valdžia puikiai žino, kad vietinių bet kokios spalvos karaliukų su giliai įsišaknijusiu sovietiniu mentalitetu apstu ir pakaks dar dešimčiai metų į priekį. Žiniasklaida pastoviai turi priminti tokiems, kad ypač demokratijose nepakeičiamų žmonių politikoje nėra.
Visuomenės nariai jau žino, kad paskutinė jų negandų išklausymo instancija yra žiniasklaida. Tokių negandų - kiek nori. Pavyzdžiui, kol vyksta absurdiškas protestas prieš teisę parduoti žemę užsieniečiams, kuri ir taip jau senai vietinių spekuliantų supirkta ir išparduota aplinkiniais keliais taip pat ir užsieniečiams, Vilniaus rajone žmonės niekaip nesugeba atgauti net ir teismo sprendimais jiems suteiktos žemės.
Žmonės, kovoję su Vilniaus rajono biurokratais jau 20 metų, miršta vienas po kito. Tuo tarpu Vilniaus rajono Nacionalinės žemės tarnybos kai kurie „specialistai“ atvirai tyčiojasi iš tų žmonių, melagingai aiškindami, kad pačios tarnybos „specialistų“ padarytas klaidas jie nekeis, „negali“, tai tegul tie senukai sau lekia nors ir į dešimtą teismą. (Kitą savaitę apie tai kalbės „Nuoga tiesa“ per Lietuvos Ryto televiziją).
Taigi referendumas, regis, skirtas nukreipti emocijas į niekinę problemą nuo jau 20 metų nesprendžiamų. Ir čia vėl tenka kreiptis į paskutinę likimo valiai palikto piliečio užuovėją - žiniasklaidą.
Rusijoje per dvidešimtmetį nužudyta daugiau šimtas žurnalistų. Arba metami lauk, kaip antai prieš kelias dienas vienas JAV žurnalistas. Valdžios baimė viešam dėmesiui, siekis atlikinėti savo tamsius darbelius toli nuo visuomenės akių paplitusi ne vien diktatūrose.
Bet Lietuvoje tendencija akiplėšiškai kitokia: čia, savo korumpuotu ar tiesiog buku elgesiu šaukiama visa gerkle, net tapo sportu teigti, kad į „žurnaliūgas“ jiems nusispjauti. Mat žino: partija apgins.
Kartoju: nesvarbu kokia partija, nes politinė ir politiko etika, antraip nei žurnalisto etika, kurią po padidinamuoju stiklu pastoviai stebi atitinkamos institucijos, dažniausiai lieka pavainikio vietoje, dėl vaizdo. Pavyzdžiui, kas galėjo įsivaizduoti, kad Seimo pirmininkė L.Graužinienė nagais ir ragais ginanti savo korumpuotus vadukus nuo teismo, prabils apie kovą su korupciją!
Naujausieji tyrimai rodo, kad visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida kasmet nuosekliai auga. Ir taip tęsis tol, kol pasitikėjimas partijomis, politikais, biurokratais išliks toks demokratinei santvarkai neadekvačiai menkas.
