O juk dar visiškai neseniai politikė užtikrintai teigė, kad tose „kitose šalyse“ nėra nieko panašaus kaip vaikų atiminėjimas iš normalių šeimų, nekalbant jau apie jų katalogus. Tamsuolių pramanais vadino prekybą vaikais tarsi daržovėmis turguje.
Ką reiškia šis praregėjimas? Nejaugi įstatymų kūrėjai iki šiol nebuvo žinoma, kaip tokio turinio teisės aktai veikia realybėje? Ar tikrai nebuvo žinomas belgų žurnalistės Florence Bellone tyrimas apie socialinių tarnybų savivalę Jungtinėje Karalystėje, informacija apie Šiaurės šalių žmogaus teisių komiteto pastangas sustabdyti neteisėtą vaikų atiminėjimą šiose valstybėse bei kritiškas komiteto raportas Europos Parlamentui, kurį pasirašė per trisdešimt Šiaurės šalių teisininkų?
Mūsų viešojoje erdvėje tėvų smurto prieš vaikus tema kurstoma taip, tarsi be būtent šito įstatymo Lietuvoje nuo savo žvėriškų gimdytojų rankos greit kris paskutinis vaikas. Taip, tarsi ir dabar smurtas nebūtų draudžiamas įstatymu, socialiniai darbuotojai nežinotų rizikos šeimų, o vaikai nebūtų paimami iš asocialių tėvų.
Daugybė skirtingose valstybėse iš šeimos dėl absurdiškiausių priežasčių atimtų vaikų istorijos lengvabūdiškai vadinamos pavienėmis klaidomis. Tačiau iš tiesų jos puikiai iliustruoja, kaip veikia sistema, kuri dėl jai suteiktų neadekvačių galių užsiima jau nebe vaikų gerove, ne pagalba šeimai, o tėvų terorizavimu.
Pradėjus gilintis į įstatymą nuo pat pirmosios jo redakcijos greitai iškyla klausimas – ar tik nebus jis iš svetur nusirašytas šablonas? Tai reikštų, kad sąmoningai programuojamas mechanizmas, kuriame veiktų anoniminiai skundai (pagal paskutinę SADM pateikta įstatymo redakciją), įslaptinti teismai (R.Šalaševičiūtės ir I.Šiaulienės teiktas siūlymas bausti už neviešo teismo posėdžio medžiagos paskelbimą). Toliau -- psichiatrai bei psichologai su vaikų atėmimą pagrindžiančiomis ekspertizėmis, vaikų mėlynes blusinėjantys ir tėvus skundžiantys gydytojai, darželių bei švietimo įstaigų darbuotojai, naujo tipo globos namai, į kuriuos neįkelsi kojos ir nieko nesužinosi.
Juk ne šiaip sau kai kurios kreivos įstatymo nuostatos, kartą jau atmestos Vyriausybės ir Seimo Žmogaus teisių komiteto, naujausiame projekte vėl stebuklingai klonavosi. Jo lobistai niekaip negali apsieiti be itin išplėstos smurto sąvokos, emocinio smurto ir potencialios žalos vaiko emocinei, psichinei, dvasinei, moralinei ar socialinei sveikatai ir orumui.
Kadangi kažkada galimos žalos matavimo aparatai dar neišrasti, ateities būrimais bei nuosprendžiais užsiims tie patys neklystantys ir nepaperkami sistemos darbuotojai. Kitų šalių praktika liudija, kad ši įstatymo landa išplėšiant vaikus iš šeimos veikia tobulai.
Žiūrėdami vaizdus iš Vakarų šalių su klykiančiais iš namų tempiamais vaikais ir tylinčiais it žemė jų tėvais lietuviai niekaip negali suprasti, kodėl jie negina savo atžalų. Iš tiesų tai gina, tik mums dar nesuvokiamu būdu – tyla. Emocijos reikštų tėvų psichinį „nestabilumą“, o tokiems žmonėms jau nebegalima rūpintis vaikais. Tuomet padedamas taškas pakeitus vaiko tapatybę, patalpinus jį pas globėjus, atidavus įvaikinti. Šeimai lieka nebent pasisamdyti privatų seklį, ką gelbėdama Norvegijoje atimtą dukrą ir padarė viena desperacijos ištikta lenkų pora.
„Aš įsitikinusi, kad to Lietuvoje nebus“, -- sako R.Šalaševičiūtė. Atrodo, mums siūloma patikėti politiko garbės žodžiu, jog iš pašaknų antišeiminis įstatymas stebuklingai suveiks vaiko ir šeimos labui. Kaip sugedęs automobilis, kuris kur nors Prancūzijoje net neužsiveda, tačiau perkeltas į Lietuvą pasileis bolido eiklumu.
Tėvai kalti, net neįrodžius jų kaltės, tuo tarpu valdininkai už savo veiksmus neatsako – iki šiol jų atsakomybę numatęs straipsnis iš naujos Vaiko teisių apsaugos įstatymo redakcijos tiesiog dingo! Kaip, beje, ir vaiko pareigos.
Akivaizdu, kad tokiu įstatymu siekiama daryti tiesioginį poveikį vaiko raidai, siaurinant tėvų teises, nors tai prieštarauja JT Vaiko teisių Konvencijai, Europos žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių konvencijai ir mūsų Konstitucijai – šiuos prieštaravimus vardija Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas.
Bet įdomiausia, kad ten, iš kur ši intriguojanti vaikų teisių apsaugos sistema nubeždžionauta, ji jau smarkiai braška. Nukentėjusieji nuo socialinių tarnybų savivalės buriasi į tarpusavio pagalbos organizacijas. Tėvai neseniai žygiavo Trondheimo ir Oslo gatvėmis su deglais kaip vilties simboliu, surengė protesto akciją Londone. Tikriausiai nereikia aiškinti, kad degradavę gimdytojai dėl savo prarastų vaikų nevargsta metų metais ieškodami, kur jie paslėpti, nenusimauna paskutinių kelnių teismuose ir nešąla protesto demonstracijose.
Didžiosios Britanijos šeimos teismų vadovas Seras James Munby palengvino tėvams taikytą prievartinio nutildymo įsakymą ir pagrasino pradėti sodinti už grotų savo pareigomis piktnaudžiaujančius socialinius darbuotojus. Į parlamentą kandidatuojanti Konservatorių partijos narė Lucy Allen savo rinkimų programoje įrašė siekį reformuoti šeimą ardančią vaikų teisių apsaugos sistemą.
Latviai, vos paragavę pirmųjų tokios vaikų „apsaugos“ vaisių, reikalauja atšaukti už uždarų durų vykstančius vadinamuosius Našlaičių teismus. Lenkijoje svarstoma, kad vaikų atiminėjimas iš neturtingų šeimų ar bedarbių tėvų jau virsta taisykle, todėl būtina kažko griebtis.
O mes, vis dar naiviai ramindamiesi, kad iš gerų tėvų vaikų juk neatima, lipame ant jau lūžtančio grėblio. Taip ir atsakiau šia tema besidominčiai Suomijos teisininkei Leeni Ikonen, kai ji pasiteiravo: „Ar Lietuva irgi taiko tą išprotėjusią sistemą?“.
