Įdomu tai, kad dažniausiai piliečiai ir politikai informuojami ne apie Lietuvos vaikų globos sistemos spragas ir kaip reikėtų jas užpildyti prasmingais sprendimais, o gąsdinama esą žalinga Vakarų ir Šiaurės Europos valstybių praktika. Pabandysiu paaiškinti svarbiausius principus ir kai kuriuos dažniausiai pasitaikančius nesusipratimus.
Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija išmintingai pagrindžia, kad turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp trijų svarbių dalykų - vaiko teisių, tėvų teisių bei pareigų ir valstybės institucijų vaidmens užtikrinant ir vaikų teises, ir pagalbą šeimai.
Svarbiausi veiksmingos vaikų globos principai yra tokie:
Vaikas turi gyventi šeimoje. Tėvai yra patys svarbiausi vaiko auklėtojai. Valstybė su savo institucijomis turi daryti viską, kad stiprintų šeimą ir kad tėvams kuo geriau sektųsi tinkamai auginti vaikus, užtikrinant sveiką visapusišką vaikų raidą.
Jei dėl to sutariame, tai būtų gerai, kad kuo daugiau neabejingų žmonių susivienytų ir siektų, kad Lietuvoje, kaip tai vyksta sėkmingiausiose valstybėse, būtų sukurta efektyvi sistema, padedant problemų turinčioms šeimoms (pilnoms ir nepilnoms) ne tik finansiškai, bet ir mokinant juos geresnių tėvystės įgūdžių.
Tūkstančiai socialinių darbuotojų Skandinavijoje, Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje dirba su šeimomis ne atiminėdami vaikus, o pozityviai pagelbėdami tėvams, kad šie pajėgtų susitvarkyti su problemomis ir patys sėkmingai augintų vaikus. Lietuvoje toks darbas kol kas yra apgailėtinai menkas - ir socialinių darbuotojų yra maždaug 10 kartų mažiau negu reikėtų, ir jų kvalifikacija turėtų būti nuolat stiprinama. Tai ir būtų tikroji pagalba šeimoms – kad vaikai laimingi augtų būtent biologinėse šeimose. Tikiuosi, kad tokiai krypčiai pritaria dauguma Lietuvos piliečių.
Tuomet ženkime kitą žingsnį. Ką daryti, jei nepaisant teikiamų probleminei šeimai prevencinių paslaugų, vaiko saugumui, sveikatai ir sveikai raidai gresia nuolatinis pavojus? Jei tėvai neužtikrina vaiko saugumo, ir vaikas patiria nevienkartinę prievartą? Čia Lietuvoje girdime nuomonių įvairovę.
Pavyzdžiui, sakoma: tik tėvai sprendžia kaip auklėti vaikus; valdžia neturi teisės kištis į šeimos privačią erdvę. Bet kai tie patys taip tvirtinantys žmonės sužino apie šeimoje įvykusį žiaurų įvykį, pasibaigusį vaiko sužalojimu ar netgi mirtimi, ar ne jie bus pirmieji, kurie kaltins valstybę, kad ji neapgina vaikų ir leidžia „bet kam“ auginti vaikus? Būtų gerai, kad tokia demagogija neužsikrėstume ir sutartume dėl principo kurį diskutoja sveikas protas: vienodai pavojingi yra du kraštutinumai – kai per daug kišamasi į tai kaip šeimose globojami vaikai, ir kai valstybė tuo visiškai nesidomi.
Jei dėl to sutarėme, tai čia ir prieiname prie to „velnio detalėse“ dėl kurio laužoma daugiausiai iečių. Jei jau sutarėme kaip valstybė ir kaip visuomenė saugoti vaikų teises, tai privalome sukurti mechanizmą kaip tai daryti. Tam ir reikalingi įstatymai ir poįstatyminiai aktai. Kad kiekvieną kartą įvykus stipriam vaiko fizinės ar emocinės sveikatos žalojimui, kuriuo piktinsis piliečiai, nebūtų šaukštai po pietų, privalo veikti prevencinis mechanizmas.
Vaikų teisių apsaugos sistemoje dirbantys specialistai turi reaguoti į vaiko patiriamos prievartos įtarimą, ir jį patikrinti, o patikrinus daryti kompetentingus sprendimus apie pagalbą vaikui ir šeimai jei to reikėtų (laikinas vaiko paėmimas būtų kraštutinis ir rečiausiai siūlomas sprendimas). Šiurkštūs vaikų teisių pažeidimai, įskaitant ir seksualinę bei kitokią prievartą, gali vykti visokiose šeimose – nepriklausomai nuo to, koks simpatiškas ar nesimpatiškas yra šeimos „fasadas“. Todėl atsisakykime idėjos apie „gerų ir blogų“ šeimų sąrašus.
Labiausiai nevykusi idėja yra vienoms socialinėms grupėms priklausančias šeimas prižiūrėti, o kitas – pavadinkime jas „elitinėmis“, arba „tokios kaip mes“ – atleisti nuo tokios priežiūros galimybės. Apie tai užsimenu todėl, kad Lietuvoje yra žmonių ir judėjimų, save ir į save panašius laikančių padorumo etalonais.
Būtent tokie žmonės dažnai reikalauja palikti vaikų globos klausimus šeimai kaip uždarai tvirtovei. Beje, tokie žmonės dažnai būna netolerantiški problemų turinčių tėvų ar motinų atžvilgių ir siūlo apriboti tų žmonių teises – pvz., siūlo, kad kad jie negalėtų auginti ar net gimdyti vaikų.
Sutarkime dabar dėl dar vieno dalyko. Kad neišvengiamai bus atvejų, kai net ir teikiant prevencinę pagalbą biologinėje šeimoje vaikui būti darosi per daug nesaugu. Ką daryti tuomet? Valdiška įstaiga? Tarptautinis įvaikinimas? Ne. Ekspertai vienu balsu tvirtina, kad šie du variantai, jei jie stipriai paplitę, reiškia tos valstybės apsileidimą vaikų globos srityje.
Jei jau nusprendžiama, kad kol kas vaikui augti biologinėje šeimoje yra pernelyg nesaugu, tai geriausia praktika yra laikinoji globa. Globėjai turi būti iš anksto gerai parengti ir nuolat gauti psichologinę bei kitokią pagalbą. Jie laikinai augina globoti paimtą vaiką, kartu bendraudami su biologiniais tėvais.
Biologiniams tėvams valstybė tuo tarpu sudaro galimybes stiprinti tėvystės gebėjimus, nes visų tikslas yra bendras – kad vaikai vėl galėtų gyventi su savo tikraisiais tėvais. Jei tokios pastangos vis tik nueina perniek, ir nebėra galimybės vaikui gyventi su biologiniais tėvais (arba, pavyzdžiui, jei jų tiesiog nebėra) – tuomet vaikas gali būti įvaikinamas, ir vėl svarbu pabrėžti – visais būdais skatinant įvaikinimą Lietuvoje.
Tai ar norime tokios sistemos Lietuvoje? Kad su žymiai didesne valstybės pagalba, negu iki šiol, būtų padedama biologinėms šeimoms auginti vaikus, o jei tai nepavyko, vaikai laikinai arba pastoviai galėtų augti kitose Lietuvos šeimose. Turiu vilties, kad dauguma skaitytojų neras šiuose vaikų globos principuose kokios nors klastingos „vaikų pardavinėjimo verslo“ programos. Jei norime patys Lietuvoje auginti Lietuvos vaikus, ir kad tai vyktų ne internatinėse įstaigose, tai turime tapti atsparūs Lietuvą užplūdusioms sąmokslo teorijoms.
Užsienio (Šiaurės, Vakarų ir Pietų Europa) valstybėse iš tikrųjų būta klaidų ir perlenkimų, šios valstybės mokosi iš tų klaidų ir nuolat tobulina vaikų globos sistemas. Mums reikia labai daug ir kantriai mokytis iš geriausių pasaulio ir Europos praktikų. Kol kas tai tik svajonė, kad Lietuvoje priartėtume prie tokio pagalbos šeimoms lygio, kokį pasiekė šios šalys, bet pradžiai bent jau nustokime netrukdykime vieni kitiems to siekti.
Šiandien esame liudininkai skaudaus paradokso, kai veiksmingos vaikų globos sistemos plėtra yra sustabdyta tam tikrų judėjimų, kurie trukdo net mažinti vaikų skaičių didelėse vaikų globos įstaigose. Tai ironiška ir nelogiška - juk būtent tose įstaigose ir yra „valdžios pagrobti mūsų vaikai“, jei jau naudosime tų spalvingų judėjimų retoriką.
Sutinku su tais aistringais valstybės kišimosi į vaikų ir tėvų santykius priešininkais, kurie kritikuoja Lietuvos vaikų teisių apsaugos sistemą kaip per silpną ir nepatikimą, kad ji galėtų kvalifikuotai atskirti „pelus nuo grūdų“, t,y, nekaltas auklėjimo klaidas nuo pavojingos vaikui prievartos. Iš tikrųjų, mūsų vaikų globos ir vaikų teisių apsaugos sistema tebėra labai silpna. Tai kodėl nepabandžius bendrais veiksmais ją stiprinti?
Todėl ir siūlau visiems, kurie neabejingi Lietuvos vaikams ir šeimoms, susivienyti ir kartu siekti, kad valdžia ne atiminėtų vaikus, kaip buvo sovietmečiu ir dar vyksta iki šiol, o padėtų šeimoms vaikus tinkamai auginti, visų pirma mokinant mamas ir tėčius (esamus ir būsimus) auklėti vaikus pozityviais neprievartiniais būdais. Tokie būdai seniai ir gerai žinomi laisvajam pasauliui bet vis dar mažai žinomi Lietuvoje. Tikiu, kad tuomet sumažės ir tikinčių nelabai sumaniomis sąmokslo teorijomis.
Dainius Pūras yra vaikų ir paaugliu psichiatras, Vilniaus universiteto profesorius
